Ispanijos vynuogynuose atkasama istorija
Ryto migla dar neišsisklaidė virš Riochoje plytinčių vynuogynų, kai Miguelis Fernandezas atsargiai pakelia molinės amforos dangtį. Iš indo sklindantis aromatas – tai 8 mėnesius fermentuoto Tempranillo vynuogių vyno kvapas. Miguelis priklauso naujai Ispanijos vyno gamintojų kartai, kuri atsigręžia į seniausias tradicijas, norėdama sukurti kažką autentiško šiuolaikiniame pasaulyje.
„Mano senelis juokdavosi iš manęs. Sakydavo, kad grįžtu prie to, ką jo tėvai taip stengėsi pamiršti,” – šypsosi Miguelis, braukdamas ranką per terakotinį amforos šoną. – „Bet aš matau jo akyse kibirkštėlę, kai jis ragauja vyną. Jis atpažįsta kažką, ko nebuvo jautęs dešimtmečius.”
Ispanijoje, kur vyno gamybos tradicijos siekia romėnų laikus, stebimas netikėtas posūkis – grįžimas prie amforų, arba ispaniškai „tinajas”, naudojimo. Šie didžiuliai moliniai indai, kuriuose vynas buvo brandinamas tūkstantmečius, dabar ištraukiami iš muziejų ir senų ūkių, valomi, restauruojami ir vėl pripildomi vynuogių sulčių.
Kodėl amforos išgyvena antrąjį atgimimą?
Amforų populiarumą lėmė keletas veiksnių. Visų pirma – augantis vartotojų susidomėjimas natūraliais, minimalios intervencijos vynais. Molis, skirtingai nei nerūdijantis plienas, yra porėta medžiaga, leidžianti vynui „kvėpuoti”, bet ne taip intensyviai kaip ąžuolinės statinės.
„Amfora suteikia vynui kažką, ko negali suteikti jokia kita talpykla,” – aiškina Elena Moreno, vyno technologė iš Andalūzijos. – „Tai subtilus mineralinis charakteris, tekstūra, kuri nėra nei metalinė kaip iš nerūdijančio plieno, nei medienos prisotinta kaip iš statinių.”
Dar vienas svarbus veiksnys – klimato kaita. Ispanijos vyndariai ieško būdų, kaip išsaugoti vynuogių rūgštingumą ir šviežumą vis karštesnėmis vasaromis. Molinės amforos natūraliai palaiko vėsesnę temperatūrą, o tai padeda išlaikyti vynuogių charakterį.
Nepaisant šių privalumų, amforų naudojimas nėra paprastas. Jos sunkios, trapios, sunkiai valomos ir reikalauja specifinių žinių. Tačiau tai nesulaiko naujosios kartos vyndarių.
Amforų meistrai: senos profesijos atgimimas
Juan Carlos Martínez yra vienas iš nedaugelio likusių tradicinių amforų gamintojų Ispanijoje. Jo dirbtuvėse Villarrobledo mieste, Albacete provincijoje, amforos gaminamos beveik taip pat, kaip prieš šimtmečius.
„Prieš dešimt metų maniau, kad mano amatas mirs kartu su manimi,” – pasakoja Juan Carlos, formuodamas molį ant besisukančio rato. – „Dabar turiu tris mokinius ir užsakymų sąrašą metams į priekį. Nespėju gaminti.”
Amforos gamyba – ilgas procesas. Pirmiausia specialus molis maišomas su vandeniu, tada formuojamas, džiovinamas, deginamas krosnyje. Tradicinės amforos gali būti nuo 100 litrų iki 3000 litrų talpos. Jų vidus dažnai dengiamas bičių vašku arba sakais, kad būtų mažiau porėtas.
„Kiekviena amfora turi savo charakterį, savo istoriją,” – sako Juan Carlos. – „Molis atsimena. Jis sugeria vyno esenciją ir po truputį ją atiduoda kitoms partijoms.”
Nuo Kastilijos iki Katalūnijos: regioniniai skirtumai
Įdomu tai, kad skirtinguose Ispanijos regionuose amforos naudojamos skirtingai. Kastilijos-La Mančos regione, kur amforų tradicija niekada visiškai neišnyko, vyno gamintojai grįžta prie didžiulių, į žemę įkastų amforų, vadinamų „tinajas de tierra”.
„Mūsų protėviai žinojo, ką daro,” – aiškina José Martínez iš Quintanar del Rey kaimo. – „Žemė natūraliai palaiko pastovią temperatūrą. Vasarą vėsina, žiemą šildo. Tai tobula sistema.”
Tuo tarpu Katalonijoje vyno gamintojai eksperimentuoja su mažesnėmis amforomis, dažnai laikydami jas virš žemės ir naudodami skirtingų formų indus skirtingoms vynuogių veislėms.
Andalūzijoje, ypač Montilla-Moriles regione, amforos naudojamos oksidaciniam brendinimui, sukuriant unikalų „en tinajas” stilių, kuris tampa alternatyva tradiciniam „en flor” brendinimui.
Vyno kritikų verdiktas: mada ar revoliucija?
Vyno kritikai ir someljė į amforų renesansą žiūri nevienareikšmiškai. Vieni tai laiko tik laikina mada, kiti – reikšmingu posūkiu vyno pasaulyje.
„Tai ne tik nostalgija ar marketingo triukas,” – teigia Luis Gutiérrez, žinomas ispanų vyno kritikas. – „Geriausi ‘tinaja’ vynai turi unikalų mineralinį charakterį, tekstūrą ir šviežumą, kurio negausi jokiu kitu būdu. Tai ne praeities imitacija, o naujas požiūris į senąsias technikas.”
Tarptautinėse vyno parodose ispaniški amforų vynai vis dažniau pelno aukštus įvertinimus. 2022 metais „Decanter World Wine Awards” konkurse aukso medalį pelnė net keturi ispaniški vynai, brandinti molinėse amforose.
Tačiau skeptikai pastebi, kad ne visi amforų vynai yra sėkmingi. Netinkamas amforos paruošimas, nepakankamos žinios apie fermentacijos procesus gali sukelti problemų – nuo oksidacijos iki nepageidaujamų mikroorganizmų vystymosi.
Vartotojų reakcija: nuo smalsumo iki ištikimybės
Eiliniai vyno mėgėjai į amforų vynus reaguoja su susidomėjimu, nors ne visi iš karto įvertina jų unikalumą.
„Pirmą kartą paragavęs nesupratau,” – prisipažįsta Madrido gyventojas Carlos Ruiz. – „Tai buvo kitoks vynas nei įprastai geriu. Bet po antro, trečio karto pradėjau jausti tą mineralinį charakterį, tą gyvybingumą. Dabar specialiai ieškau ‘en tinaja’ užrašo etiketėje.”
Vyno baruose ir specializuotose parduotuvėse amforų vynai užima vis daugiau vietos. Barselonos vyno bare „La Tinaja” siūloma išskirtinai tik amforose brandintų vynų kolekcija.
„Klientai ateina smalsumo vedami, bet grįžta dėl skonio,” – sako baro savininkė Marta Casas. – „Mes siūlome degustacijas, kuriose lyginame tą pačią vynuogių veislę, brandintą skirtingose talpyklose – nerūdijančiame pliene, ąžuolo statinėse ir amforose. Tai atveria akis daugeliui.”
Molio ateitis: tarp tradicijos ir inovacijų
Ispanijos vyno gamintojai neapsiriboja vien tradicijų atkūrimu – jie ieško būdų, kaip sujungti senąsias technikas su naujomis technologijomis. Kai kurie eksperimentuoja su temperatūros kontrolės sistemomis, pritaikytomis amforoms, kiti – su skirtingų molių mišiniais.
Valensijos politechnikos universitete vykdomas projektas, kurio metu tiriama, kaip skirtingos molio sudėtys veikia vyno brendimą. „Mes analizuojame mikro-oksigenacijos procesus molio porose,” – aiškina dr. Carmen Rodríguez. – „Tai leidžia mums suprasti, kodėl kai kurios senovinės amforos duodavo ypatingus rezultatus.”
Tuo pat metu tradiciniai amforų gamintojai bendradarbiauja su dizaineriais, kurdami šiuolaikiškas amforas, pritaikytas šiuolaikinėms vyno darykloms – su patogesnėmis prieigos angomis, geresnėmis sandarinimo sistemomis.
Molio šnabždesiai: ką pasakoja senovės indai
Saulei leidžiantis virš Priorato kalvų, Raquel Pérez vaikšto tarp savo amforų, ranka liesdama kiekvieną, tarsi klausydama jų pasakojimų. Jos vyno darykloje „Tierra y Barro” („Žemė ir molis”) amforos nėra tik indai – jos yra istorijos liudininkės.
„Kiekviena šių amforų turi savo istoriją,” – sako ji, rodydama į didžiulį 200 metų senumo indą. – „Ši atkeliavo iš seno ūkio Extremadūroje, kur joje buvo laikomas aliejus. Prieš ją naudodama vynui, tris mėnesius valiau, gydžiau, ruošiau naujam gyvenimui.”
Raquel įsitikinusi, kad amforos nėra tik laikina mada – tai fundamentalus grįžimas prie autentiškumo, kurio šiuolaikinis pasaulis taip ilgisi. Jos vynai, brandinami šiuose senuose induose, tampa tiltu tarp praeities ir ateities, tarp tradicijos ir inovacijos.
„Kartais, kai stoviu tarp šių amforų vėlai vakare, jaučiu, lyg jos man šnabždėtų,” – šypsosi ji. – „Jos pasakoja apie rankas, kurios jas formavo, apie vynus, kuriuos jos saugojo, apie šventes, kuriose jų turinys buvo gertas. Ir aš jaučiu atsakomybę pratęsti šį pasakojimą.”
Galbūt šiame globalios standartizacijos amžiuje senovinės amforos primena mums, kad geriausios inovacijos kartais slypi praeityje, o tikrasis progresas – tai ne visada judėjimas pirmyn, bet kartais ir sugrįžimas prie šaknų, prie to, kas tikra ir išbandyta laiko.