Prioratas – tai ne tik vienas gražiausių Katalonijos vynuogynų regionų, bet ir vieta, kur tradicijos susipina su beveik fanatišku dėmesiu detalėms. Čia dirba vyndariai, kurie savo amatą vertina kaip misiją, o ne paprastą verslą. Tačiau už šios pasišventimo uždangos slepiasi įdomus reiškinys – specifinės baimės ir fobijos, kurios formuoja visą vyno gamybos procesą. Kai pradedi gilintis į DOQ Priorat meistrus, supranti, kad jų nerimas dėl tam tikrų dalykų nėra paprastas perfekcionizmas – tai giliai įsišaknijusi kultūra, perduodama iš kartos į kartą.
Tramontanos siaubas: kai vėjas tampa priešu
Priorato vyndariai turi ypatingą santykį su tramontana – šaltu šiaurės vėju, kuris čia pusto ypač žiauriai. Šis vėjas gali būti ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Viena vertus, jis išdžiovina vynuogynus po lietaus, mažindamas pelėsių riziką. Kita vertus, per stiprus tramontanos gūsis gali pažeisti vynmedžių lapus, sulėtinti fotosintezę ir net fiziškai sugadinti jaunas vynuoges.
Vietiniai vyndariai pasakoja, kad kai kurie jų kolegos tiesiogine prasme negali ramiai miegoti tramontanos naktimis. Jie kyla vidury nakties, važiuoja į vynuogynus tikrinti, ar viskas gerai. Yra žinoma istorija apie vieną Gratallops kaimo vyndarį, kuris 2019 metais per ypač stiprią tramontaną praleido visą naktį vynuogyne, bandydamas rankiniu būdu apsaugoti savo geriausius Carignan vynmedžius. Kai kas juokiasi iš tokio elgesio, bet patys Priorato meistrai žino – viena bloga tramontanos naktis gali sunaikinti pusę derliaus.
Obsesija dėl skalūnų: kai dirva tampa religija
Licorella – vietinis juodųjų skalūnų pavadinimas – Priorato vyndarių žodyne yra beveik šventas žodis. Šie skalūnai suteikia vynams unikalų mineralinį charakterį, kurį neįmanoma atkurti niekur kitur pasaulyje. Tačiau ši meilė licorellai virsta tikra fobija, kai kalbama apie bet kokius dirvožemio pakeitimus.
DOQ Priorato vyndariai kategoriškai atsisako naudoti bet kokias trąšas ar priedus, kurie galėtų pakeisti dirvožemio sudėtį. Kai kurie net bijo perdėm intensyvaus žemės arimo, manydami, kad tai gali sutrikdyti skalūnų struktūrą ir pakeisti vandens drenažo sistemas. Vienas žinomas Porrera vyndarys prisipažino, kad jam kyla fizinis diskomfortas, kai mato, kaip kiti regionai naudoja kompostą ar organines trąšas – jis tiesiog negali suprasti, kaip galima „teršti” natūralią dirvožemio pusiausvyrą.
Ši fobija eina taip toli, kad kai kurie vynuogynai nenaudoja net traktorių, bijodami, kad sunkios mašinos suspaus licorellą ir pakeis jos struktūrą. Vietoj to jie naudoja mulus ar net dirba rankomis – nepaisant to, kad tai kainuoja trigubai daugiau laiko ir pastangų.
Grenache baimė: kai sena vynuogė diktuoja taisykles
Prioratas garsėja senais Grenache (vietiškai Garnacha) vynmedžiais, kai kuriems iš jų per 100 metų. Šie vynmedžiai yra tarsi gyvi paminklai, ir vyndariai elgiasi su jais atitinkamai – su beveik panika dėl bet kokio galimo pažeidimo. Problema ta, kad seni Grenache vynmedžiai yra itin jautrūs stresui, ligoms ir netgi staigiam oro pasikeitimui.
Vyndariai pasakoja, kad kai kurie jų kolegos atsisako net minimaliai genėti šiuos vynmedžius, bijodami, kad bet koks kirtimas gali sukelti infekciją ar sumažinti derlingumą. Yra atvejų, kai vyndariai tiesiogine prasme verkia, kai senas vynmedis miršta – ne dėl finansinių nuostolių, o dėl emocinio ryšio su augalu, kuris augo dar jų senelių laikais.
Ši baimė kartais tampa absurdiška. Kai kurie vyndariai atsisako pardavinėti vynuogynus su senais Grenache vynmedžiais, net kai jiems siūlomos milžiniškos sumos, bijodami, kad nauji savininkai nesugebės tinkamai pasirūpinti šiais „seneliukais”. Tai tarsi atiduoti savo vaiką į svetimas rankas – emociškai neįmanoma.
Technologijos fobija: kai tradicija tampa grandinėmis
Nors daugelis pasaulio vynų regionų aktyviai diegia naujausias technologijas – temperatūros kontrolės sistemas, automatizuotus fermentacijos procesus, modernią filtraciją – Priorato vyndariai dažnai žiūri į visa tai su įtarumu, ribojančiu su baime. Jie bijo, kad technologija „nužudys” vyno sielą, padarys jį „dirbtinį” ir atims tą autentiškumą, kuris yra Priorato vynų prekės ženklas.
Ši fobija pasireiškia įvairiais būdais. Kai kurios vyndarystės vis dar naudoja senas cemento cisternas fermentacijai, nors nerūdijančio plieno rezervuarai būtų daug praktiškesni ir lengviau valomi. Kiti atsisako naudoti kultyvuotas mielių rūšis, pasikliaujant tik natūraliomis, laukinėmis mielėmis, nors tai kelia didesnę riziką fermentacijos problemoms.
Vienas iš įdomiausių pavyzdžių – baimė dėl elektrinių prietaisų vynuogynuose. Kai kurie vyndariai tiki, kad net elektros laidai gali daryti įtaką vynuogių augimui ir skoniui. Skamba kaip ezoterika, bet Priorato tradicijų kontekste tai priimama visiškai rimtai. Yra vynuogynų, kur visas darbas atliekamas be jokių elektrinių įrankių – nuo genėjimo iki derliaus nuėmimo.
Vandens paradoksas: kai sausra yra geriau nei pagalba
Prioratas yra vienas sausiausių Ispanijos vynuogynų regionų, kur kritulių kiekis dažnai vos pasiekia 400 mm per metus. Logiška būtų galvoti, kad vyndariai džiaugtųsi drėkinimo sistemomis, kurios galėtų padėti sausros metais. Tačiau realybė priešinga – daugelis DOQ Priorat meistrai turi tikrą fobiją dėl dirbtinio drėkinimo.
Jų argumentas paprastas, bet nepajudinamas: drėkinimas „sugadina” vynuogių charakterį, padaro jas per vandeningas, sumažina koncentraciją ir mineralinį kompleksiškumą. Seni vynmedžiai, kurie per dešimtmečius išleido šaknis giliai į skalūnus ieškodami vandens, sukuria vynuoges su neįtikėtinu intensyvumu. Dirbtinis drėkinimas, jų manymu, tai sunaikintų.
Ši baimė yra tokia stipri, kad kai kurie vyndariai verčiau praranda dalį derliaus dėl sausros, nei naudoja drėkinimą. 2022 metais, kurie buvo ypač sausi, kai kurie vynuogynai prarado iki 40% potencialaus derliaus, bet vis tiek atsisakė drėkinti. Kai klausi jų apie tai, jie paprasčiausiai traukia pečiais ir sako: „Geriau mažiau vyno, bet tikro Priorato vyno.”
Naujų rūšių invazija: kai tradicija kovoja su eksperimentais
DOQ Priorat oficialiai leidžiamos vynuogių rūšys yra griežtai apibrėžtos: Grenache, Carignan, Cabernet Sauvignon, Merlot, Syrah ir keletas kitų. Tačiau net šis palyginti platus sąrašas kai kuriems tradiciniams vyndariam kelia nerimą. Jie bijo, kad „tarptautinės” rūšys kaip Cabernet ar Syrah „užteršia” autentišką Priorato charakterį.
Ši fobija ypač stipri kalbant apie baltuosius vynus. Nors Prioratas istoriškai gamino ir baltųjų vynų, šiuolaikinėje DOQ sistemoje jie yra marginaliniai. Kai kurie vyndariai tiesiog atsisako eksperimentuoti su baltomis vynuogėmis, bijodami, kad tai „sumažins” jų reputaciją kaip rimtų raudonųjų vynų gamintojų.
Yra žinoma istorija apie vieną vyndarį, kuris slaptai sodino Viognier vynuogynus eksperimentui, bet atsisakė viešai apie tai kalbėti, bijodamas bendruomenės reakcijos. Kai jo eksperimentas pavyko ir vynas buvo puikus, jis vis tiek pardavinėjo jį be DOQ Priorat ženklo, tiesiog kaip „vietinį vyną”, nes bijojo, kad kiti vyndariai jį pasmerks už „tradicijų išdavimą”.
Klimato kaitos neigimas: kai realybė per baisi pripažinti
Galbūt pati įdomiausia ir tragiškiausia fobija yra susijusi su klimato kaita. Priorato vyndariai mato, kaip keičiasi jų regionas – vasaros tampa karštesnės, kritulių režimas nestabilesnis, vynuogės prinoksta anksčiau. Tačiau daugelis jų atsisako viešai pripažinti, kad tai yra problema, reikalaujanti prisitaikymo.
Ši baimė kyla iš gilaus nerimo, kad pripažinus klimato kaitos įtaką, reikės keisti tradicines praktikas. O tai, Priorato vyndarių logika, reikštų pripažinti, kad jų senelių metodai nebėra optimalūs. Tai emociškai neįmanoma daugeliui meistrų, kurie savo identitetą stato ant tradicijos pamatų.
Vietoj to jie kalba apie „natūralius ciklus” ir „laikinus svyravimus”, nors duomenys aiškiai rodo ilgalaikius pokyčius. Kai kurie vyndariai slapta eksperimentuoja su vėliau prinokstančiomis klonais ar keičia derliaus nuėmimo laikus, bet viešai teigia, kad „nieko nekeičia” ir „dirba taip, kaip visada dirbo”.
Kai baimė tampa kokybės garantu
Paradoksalu, bet visos šios fobijos ir baimės iš tikrųjų prisideda prie to, kad DOQ Priorat vynai yra tokie ypatingi. Baimė sugadinti licorellą užtikrina, kad dirvožemis išlieka autentiškas. Baimė naudoti technologijas išsaugo tradicines fermentacijos metodus, kurie suteikia vynams unikalų charakterį. Baimė drėkinti užtikrina maksimalią vynuogių koncentraciją.
Žinoma, ne visos šios fobijos yra racionalios ar naudingas. Kai kurios iš jų tikrai riboja inovacijas ir gali tapti problema ateityje, ypač susidūrus su klimato kaita. Tačiau šiuo metu jos veikia kaip savotiška apsauga nuo komercijos ir masinės gamybos, kuri sunaikino daugelio kitų vynų regionų unikalumą.
Jei kada nors turėsite galimybę aplankyti Prioratą ir susitikti su vietiniais vyndariais, nepastebėsite šių baimių iš pirmo žvilgsnio. Jie kalbės apie teruarą, tradicijas, šeimos istoriją. Bet jei paklausite tinkamų klausimų – apie drėkinimą, naujus vynmedžius, technologijas – pamatysite, kaip jų veidai įsitempia, kaip jie tampa gynybiniai. Tai nėra paprastas konservatyvumas – tai giliai įsišaknijusi baimė prarasti kažką neįkainojamo, kažką, ko negalima atgauti, jei kartą prarandi.
Galbūt būtent šis nerimas, ši nuolatinė baimė padaryti klaidą, ir yra tikrasis Priorato vynų paslaptis. Ne tik skalūnai, ne tik seni vynmedžiai, ne tik saulė ir vėjas – bet ir žmonės, kurie bijo sugadinti tai, ką jiems patikėjo ankstesnės kartos. Ir kol ta baimė egzistuoja, Priorato vynai išliks tokie, kokie yra – neįtikėtinai intensyvūs, autentiški ir nepakartojami.