Kai vynas tampa legenda
Priorat – tai ne tik vienas garsiausių Ispanijos vyno regionų, bet ir vieta, kur istorija, tradicijos ir šiuolaikinė vyndarystė susipina taip glaudžiai, kad kartais sunku atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda mitas. Tačiau kai kalbame apie DOQ Priorat statusą ir jo įkūrėjus, viena figūra išsiskiria iš visų kitų – vyno pionierius, kurio vardas tapo beveik sinonimas pačiam regionui. Tai žmogus, kuris ne tik kūrė išskirtinį vyną, bet ir visą filosofiją, kaip reikėtų gerbti žemę, vynmedžius ir tradiciją.
Priorato vyndarystės atgimimas XX amžiaus pabaigoje nėra atsitiktinumas. Tai buvo kelių entuziastų, kurie tikėjo regiono potencialu, pastangų rezultatas. Tačiau vienas iš jų tapo ne tik vyno meistru, bet ir beveik mistine figūra – žmogumi, kurio požiūris į vyndarystę buvo toks radikalus ir tuo pačiu metu toks natūralus, kad daugelis pradėjo jį vadinti šventuoju. Šis palyginimas nėra šventvagystė – tai greičiau pripažinimas, kad tikras meistriškumas ir atsidavimas savo amatui gali pasiekti beveik dvasinį lygmenį.
Žmogus, kuris grąžino gyvybę pamirštam regionui
Priorat nebuvo visada toks prestižinis, koks yra dabar. Iki 1980-ųjų tai buvo beveik užmirštas kampelis Katalonijoje, kur seni vynuogynai augo ant stačių šlaitų, o vietos vynas buvo laikomas geriausiu atveju vidutinišku. Tačiau keletas vizionierių – tarp jų ir mūsų „šventasis” – pamatė tai, ko kiti nematė: unikalę dirvą, senas vynmedžių šaknis, kurios siekė giliai į skalūnų dirvožemį, ir potencialą kurti vynus, kurie galėtų konkuruoti su geriausiais pasaulyje.
Šis vyno pionierius pradėjo dirbti su senais Garnacha (Grenache) ir Cariñena (Carignan) vynuogynais, kai dauguma vyndarių juos laikė beviltiškais. Jis tikėjo, kad šios senos vynmedžių šaknys, kai kurios iš jų siekiančios daugiau nei šimtą metų, turi savyje sukaupusios visos šios žemės išmintį. Jo filosofija buvo paprasta, bet revoliucinga: kuo mažiau intervencijos, tuo geriau. Leisk vynuogynui pasakyti savo istoriją.
Kai 1989 metais buvo pristatyti pirmieji šio naujo stiliaus Priorato vynai, vyno pasaulis buvo priblokštas. Tai nebuvo įprasti ispaniški vynai – tai buvo koncentruoti, kompleksiški, turtingi mineralais gėrimai, kurie turėjo tiek galios, tiek elegantiškumo. Garnacha čia atsiskleidė ne kaip paprasta vyno rūšis, o kaip tikras charakteris – su juodųjų vaisių aromatu, prieskonių niuansais ir ta nepakartojama mineraline gaida, kurią suteikia licorella – vietinis skalūninis dirvožemis.
Filosofija, kuri pakeitė vyndarystę
Tai, kas šį vyndarį padarė tikrai ypatingą, nebuvo tik jo gebėjimas pagaminti puikų vyną. Tai buvo jo požiūris į visą procesą. Jis dirbo vynuogynuose kaip vienuolis savo celėje – su meditacine ramybe ir giliu susitelkimu. Kiekvienas vynmedis jam buvo individualybė, kiekvienas sklypas turėjo savo charakterį, kurį reikėjo suprasti ir pagerbti.
Jo metodai buvo radikalūs savo paprastumu. Jokių pesticidų, minimalus trąšų naudojimas, rankinis darbas visur, kur tik įmanoma. Fermentacija vyko su natūraliomis mielėmis, brandinimas – tradicinėse ąžuolo statinėse, bet niekada per ilgai, kad neužgožtų vynuogių charakterio. Cariñena, kurią daugelis laikė antrarūše vynuoge, jo rankose tapdavo vyno, kuris galėjo konkuruoti su geriausiais pasaulio raudonaisiais vynais, pagrindu.
Vienas iš jo garsiausių principų buvo tas, kad vynas turi atspindėti vietą, iš kurios kilęs. Prancūzai tai vadina „terroir”, bet jis šį konceptą suprato dar giliau. Jam tai nebuvo tik apie dirvožemį ir klimatą – tai buvo apie visą ekosistemą, apie tai, kaip vėjas pučia per slėnį, kaip saulė krenta ant konkretaus šlaito, net apie tai, kokie paukščiai gyvena vynuogyne.
Vynas kaip meno forma
Daugelis vyndarių kalba apie savo darbą kaip apie meną, bet ne visi tai iš tikrųjų praktikuoja. Šis Priorato legendinis vyno kūrėjas buvo kitoks. Jo vyninė buvo labiau panaši į menininko studiją nei į pramoninę gamyklą. Čia nebuvo šiuolaikinių technologijų gausos – tik esminiai įrankiai, tradicinės technikos ir begalinis kantrybės bei dėmesio rezervas.
Jo pagamintas vynas nebuvo skirtas greitam suvartojimui. Tai buvo kūriniai, kurie reikalavo laiko – tiek gamyboje, tiek butelyje. Garnacha ir Cariñena mišiniai, kuriuos jis kūrė, kartais su nedideliu Cabernet Sauvignon ar Syrah priedu, buvo tokie koncentruoti ir kompleksiški, kad jiems reikėjo metų, kartais net dešimtmečių, kad visiškai atsiskleistų.
Tačiau kai jie atsiskleisdavo – tai buvo nepakartojama patirtis. Vynas turėjo sluoksnius: pirmiausia pajusdavai brandžių juodųjų vaisių aromatą, paskui ateidavo prieskoniai – rozmarinai, kvapnusis čiobreliai, gvazdikėliai. Tada – ta unikali mineralų gaida, kuri primindavo lietų ant karštų akmenų. Ir galiausiai – ilgas, beveik begalinis poskonis, kuris laikydavosi burnoje minutėmis.
Kaip atpažinti tikrą Priorato dvasią
Jei norite suprasti, ką šis legendinis vyndarys davė Prioratui, turite paragauti tikrų šio regiono vynų. Bet kaip juos atpažinti tarp daugybės butelių, kurie dabar nešioja DOQ Priorat etiketę? Yra keletas ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Pirma, ieškokite vynų, kurie pagaminti iš senų vynuogynų – etiketėje dažnai bus užrašyta „vielles vignes” arba „viejas cepas”. Šie vynmedžiai, kurių amžius viršija 40-50 metų, o kartais ir šimtą, duoda mažiau vynuogių, bet jų kokybė yra nepalyginamai aukštesnė. Garnacha iš senų vynuogynų turi gilumą ir kompleksiškumą, kurio jaunos vynmedžiai tiesiog negali pasiekti.
Antra, tikri Priorato vynai niekada nėra pernelyg ekstraktuoti ar per daug ąžuolo įtakoti. Jei jaučiate tik ąžuolo aromatą ir alkoholio stiprumą, tai greičiausiai ne tas stilius, kurį kūrė mūsų „šventasis”. Tikras Priorato vynas turi būti subalansuotas – galingas, bet elegantiškas, turtingas, bet ne sunkus.
Trečia, atkreipkite dėmesį į mineralinę gaidą. Tai yra Priorato vizitinė kortelė – ta unikali licorella skalūnų įtaka, kuri suteikia vynui tarsi grafito ar šlapių akmenų niuansų. Jei šito nėra, tai gali būti geras vynas, bet ne tikrasis Priorato charakteris.
Praktiniai patarimai degustuojant
Priorato vynai nėra skirti greitam išgėrimui prie televizoriaus. Tai rimti vynai, kurie reikalauja dėmesio ir tinkamų sąlygų. Štai keletas patarimų, kaip geriausiai juos mėgautis.
Temperatūra yra kritinė. Daugelis daro klaidą, gerdami raudonuosius vynus per šiltus. Priorato vynams optimali temperatūra yra apie 16-18 laipsnių. Jei vynas per šiltas, alkoholis (o jis čia dažnai siekia 14-15%) tampa per ryškus ir užgožia kitus aromatus. Jei per šaltas – neatsiskleidžia visa kompleksiškumo gama.
Pakvėpavimas būtinas, ypač jaunesniems vynams. Priorato vynai dažnai būna labai koncentruoti ir jiems reikia oro, kad „atsidarytų”. Jaunus vynus (iki 5 metų) galite dekantuoti 1-2 valandas prieš gerdami. Vyresniems vynams užtenka 30-60 minučių, nes jie jau yra brandūs ir per ilgas kontaktas su oru gali būti žalingas.
Maisto derinimas su Priorato vynais yra malonumas. Garnacha pagrindu pagaminti vynai puikiai dera su keptu mėsa – ėriena, jautiena, žvėriena. Cariñena komponentas suteikia pakankamai rūgštingumo, kad vynas galėtų atlaikyti net riebius patiekalus. Tradiciniai katalonų patiekalai – ančiukas, lėtai troškinta jautiena su grybais, keptas ėriukas su rozmarinais – tai idealūs partneriai.
Bet nebijokite eksperimentuoti. Vienas iš įdomiausių derinimų, kurį esu išbandęs, buvo brandus Priorato vynas su tamsiu šokoladu, kuriame yra bent 70% kakavos. Vyno prieskoninės gaidos ir šokolado kartėlis sukūrė nuostabią harmoniją.
Kodėl jis tapo šventuoju
Grįžkime prie klausimo – kodėl šis vyndarys tapo vadinamas šventuoju? Tai nėra tik dėl jo vyno kokybės, nors ji, be abejo, yra išskirtinė. Tai dėl viso jo požiūrio į darbą, gyvenimą ir santykį su žeme.
Jis gyveno kukliai, beveik asketiškai. Didžiąją dalį savo laiko praleisdavo vynuogynuose, stebėdamas, klausydamas, mokydamasis iš gamtos. Jis atsisakė modernizuoti gamybą dėl modernizacijos – kiekvienas sprendimas turėjo prasmę ir tikslą. Jis neieškojo pelno bet kokia kaina – jo tikslas buvo sukurti geriausią įmanomą vyną, net jei tai reiškė mažesnę produkciją ir didesnes išlaidas.
Jo mokiniai ir sekėjai (o jų buvo daug) perėmė ne tik jo technikas, bet ir jo filosofiją. Jie suprato, kad tikras vyndarys turi būti ne tik technologas, bet ir filosofas, ekologas, menininkas. Jis išmokė juos klausytis vynuogynų, suprasti, ko jiems reikia, ir neskubėti – geras vynas reikalauja laiko.
Yra istorijų, kaip jis atsisakydavo parduoti vyną, jei manydavo, kad pirkėjas jo nesupras ar neįvertins. Jis nenorėjo, kad jo vynas būtų tik statusinis simbolis ar investicija – jis norėjo, kad juo būtų mėgaujamasi, kad jis būtų dalyviu reikšmingų akimirkų, kad jis jungtų žmones.
Palikimas, kuris gyvena
Šiandien, net jei paties legendinio vyndario nebėra tarp mūsų (arba jis pasitraukė iš aktyvios veiklos), jo įtaka Prioratui ir plačiau – visai vyndarystei – tebėra milžiniška. DOQ Priorat statusas, kurį regionas gavo 2000 metais, yra iš dalies ir jo nuopelnas. Tai aukščiausias kokybės ženklas Ispanijoje, kurį turi tik du regionai – Priorat ir Rioja.
Jo sukurti vynai dabar yra kolekcininkų svajonė. Buteliai iš gerų metų – 1994, 1999, 2004, 2010 – parduodami aukcione už tūkstančius eurų. Bet svarbiausia – jo filosofija tebegyvuoja naujoje vyndarių kartoje. Visame Priorato regione matote jo įtaką: pagarbą senam vynuogynui, minimalią intervenciją, siekį atspindėti teruarą, o ne gaminti standartizuotą produktą.
Jaunesnių vyndarių, kurie dabar kuria savo vynus Priorato šlaituose, daugelis prisipažįsta, kad jis buvo jų įkvėpimas. Jie gali naudoti šiek tiek kitokias technikas, eksperimentuoti su naujomis vynuogių rūšimis ar fermentacijos metodais, bet pagrindiniai principai išlieka tie patys: kokybė virš kiekio, autentiškumas virš komercinės sėkmės, kantrybė virš skubėjimo.
Garnacha ir Cariñena, kurios kadaise buvo laikomos antrarūšėmis vynuogėmis, dabar yra vertinamos kaip vienos geriausių Viduržemio jūros regiono rūšių. Tai iš dalies jo nuopelnas – jis parodė pasauliui, ką šios vynuogės gali, kai su jomis dirbi teisingai.
Priorato vynų stilius, kurį jis padėjo sukurti – koncentruotas, bet ne sunkus, galingas, bet elegantiškas, modernus, bet pagrįstas tradicija – tapo pavyzdžiu daugeliui kitų regionų. Nuo Australijos iki Kalifornijos vyndariai dabar bando atkurti tą Priorato magiją, nors tikrasis teruaras, žinoma, yra nepakartojamas.
Kai šiandien atidarote butelį tikro Priorato vyno, ypač jei tai vynas iš senų vynuogynų, pagamintas pagal tradicines technikas, jūs ne tik ragaujate gerą gėrimą. Jūs liečiate istoriją, filosofiją, vieno žmogaus viziją, kuri pakeitė visą regioną. Jūs jaučiate tą mineralinę licorella gaidą, kuri kalba apie senuosius skalūnus, kuriuose šios vynmedžių šaknys auga. Jūs jaučiate saulę, kuri kepino šias vynuoges stačiuose šlaituose. Ir galbūt, jei klausysitės pakankamai atidžiai, išgirsite ir to „šventojo” vyndario šnabždesį, primenantį, kad geras vynas – tai ne tik gėrimas, bet ir ryšys tarp žemės, gamtos ir žmogaus.
DOQ Priorat šiandien yra ne tik geografinė vieta ar administracinis statusas. Tai filosofija, požiūris, būdas suprasti vyndarystę. Ir už tai turime būti dėkingi tam vienišam vizioneriui, kuris prieš kelis dešimtmečius patikėjo pamirštų vynuogynų potencialu ir parodė pasauliui, kad tikras meistriškumas prasideda nuo nuolankumo prieš gamtą ir atsidavimo savo amatui. Galbūt todėl jis ir tapo šventuoju – ne dėl stebuklų, bet dėl to, kad parodė, jog tikra šventybė slypi kasdienėje, kantrybės ir meilės kupinoje, praktikoje.