Kai saulė dar tik kyla virš skalūnų
Vyndariai – tai ne tie žmonės, kurie miega iki pietų. Jų diena prasideda tada, kai daugelis dar sapnuoja apie kavą lovoje. Pirmieji užrašai dienoraštyje dažnai atsiranda dar prieš aušrą, kai vynuogynai dar apgaubti rūko, o skalūnų terasos atrodo tarsi miegančios milžinės.
Ką gi jie ten rašo? Pirmiausia – oro sąlygas. Ne todėl, kad neturėtų meteorologinių programėlių, o todėl, kad jų pirštai, akys ir nosis jaučia daug daugiau nei bet koks prietaisas. Temperatūros svyravimai naktį, vėjo kryptis, drėgmės lygis – visa tai užfiksuojama su beveik religiniu atsidavimu. Nes štai čia, šiuose statmenuose šlaituose, kur vynmedžiai laikosi tarsi alpinistai, kiekvienas laipsnis ir kiekvienas vėjo gūsis gali pakeisti derliaus likimą.
Garnacha ir Cariñena – rytinės meditacijos
Dauguma Priorato vyndarių pradeda savo užrašus nuo vynuogių stebėjimų. Garnacha čia – tai kaip pirmoji meilė, apie kurią galvoji net nenoromis. Ji temperamentinga, reikalaujanti dėmesio, bet kai ją supranti – duoda tokių vynų, kad ašaros kyla. Rytiniuose užrašuose dažnai matai tokius įrašus: „Garnacha iš rytinio šlaito – uogos pradeda minkštėti, dar savaitė”, arba „Senoji Garnacha prie kelio – reikia papildomai patikrinti, ar nebus per daug cukraus”.
Cariñena – visai kita istorija. Ji kaip tas patikimas draugas, kuris niekada nenuvilia, bet kurį dažnai pamiršti. Vyndariai rašo apie ją su pagarba, bet be to romantizmo, kuris lydi Garnacha. „Cariñena šiemet puiki – rūgštis išlaikyta, kekės storos”, – tokie įrašai byloja apie praktiškumą ir supratimą, kad būtent ši vynuogė dažnai tampa vyno stuburu.
Kai skalūnai kalba savo kalba
Priorato dirvožemis – tai atskira religija. Licorella, ta juoda skalūnų žvyro danga, kuri atspindi saulę ir kaupia šilumą, yra nuolatinė vyndarių užrašų tema. Rytais, kai dar vėsu, jie vaikšto tarp vynuogynų ir stebi, kaip šis unikalus dirvožemis elgiasi.
„Viršutinėje terasoje skalūnai jau šilti – vynuogės ten noksta greičiau”, – toks įrašas gali atrodyti paprastas, bet jis slepia mėnesių patirtį ir supratimą, kaip mikroklimatas veikia kiekvieną konkretų sklypą. Kai kurie vyndariai net piešia mažus scheminius žemėlapius, žymėdami, kuriose vietose dirvožemis sausesnis, kur drėgnesnis, kur šiltesnis.
Cabernet Sauvignon ir Syrah – naujokai su charakteriu
Nors Prioratas garsėja tradicinėmis vynuogių rūšimis, Cabernet Sauvignon ir Syrah čia taip pat rado savo vietą. Vyndariai apie jas rašo su tam tikra ironija – tarsi apie talentingus studentus, kurie atėjo iš kito miesto ir dabar turi įrodyti, kad nusipelno būti čia.
„Cabernet iš naujojo sklypo – reikia stebėti, ar nesusiformuos per daug taninų”, – tokie įrašai rodo, kad net ir su tarptautinėmis rūšimis Priorato vyndariai dirba ne pagal vadovėlius, o pagal savo žemės diktuojamą logiką. Syrah čia įgauna visai kitokį charakterį nei Ronoje – čia ji koncentruotesnė, minerališkesnė, su ta neįpareigojančia elegancija, kurią suteikia būtent skalūnai.
Merlot ir kiti tylieji bendrakeleiviai
Merlot Priorato dienoraščiuose pasirodo rečiau, bet kai pasirodo – tai dažnai su pastaba „asambliažui”. Čia ji retai būna solistė, bet būtent ji gali suteikti tam tikrą apvalumą, minkštumą vyno viduriui, kai Garnacha ir Cariñena kartais būna per intensyvios.
Kai kurie vyndariai eksperimentuoja ir su kitomis rūšimis – Grenache Blanc, Macabeo baltųjų vynų gamybai. Apie jas rašoma su tam tikru entuziazmu, nes baltieji Priorato vynai – tai dar vis atrandama teritorija. „Grenache Blanc nuo seniausių vynmedžių – šiemet bandysime ilgesnę maceraciją”, – toks įrašas gali reikšti, kad po metų gimė kažkas visiškai naujo ir įdomaus.
Kai derlius artėja – įtampa užrašuose
Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje vyndarių užrašai tampa intensyvesni. Čia jau ne tik stebėjimai, bet ir sprendimai. „Garnacha iš pietinio šlaito – derliaus metas kitą savaitę, jei nelis”, „Cariñena – dar palaukti, rūgštis per aukšta”.
Šie sprendimai nėra lengvi. Priorato statūs šlaitai reiškia, kad derliaus nuėmimas – tai fizinis iššūkis. Čia negali tiesiog atvažiuoti su kombainu. Visa darbą atlieka rankos, o kai kuriuose vynuogynuose net vežimėliai negali pravažiuoti – viską tenka nešti ant pečių. Todėl derliaus meto planavimas yra kruopštus, o užrašai tampa tarsi karo štabo žemėlapiais.
Fermentacija ir ąžuolai – rudens simfonija
Kai vynuogės jau rūsyje, užrašai keičia toną. Dabar jau ne apie gamtą, o apie procesą. „Garnacha baigė alkoholinę fermentaciją – 14,5%, aromatas neįtikėtinas”, „Cariñena dar burbuliuoja, bet jau jaučiasi struktūra”.
Vyndariai kruopščiai fiksuoja kiekvieno indo temperatūrą, fermentacijos greitį, maceracijos trukmę. Kai kurie vis dar naudoja tradicines betonines talpas, kiti – nerūdijančio plieno, dar kiti eksperimentuoja su amforomis. Kiekvienas pasirinkimas užfiksuojamas, nes kitais metais reikės prisiminti, kas veikė, o kas ne.
Ąžuolo statinių pasirinkimas – tai atskira filosofija. Prancūziškos ąžuolas ar amerikietiškos? Naujos ar jau naudotos? Kiek laiko laikyti? Visi šie klausimai atsispindi užrašuose su konkrečiais planais ir abejonėmis.
Kai vynas tampa istorija, o dienoraštis – atmintimi
Praėjus metams ar dvejiems, kai vynas jau buteliuose, vyndariai grįžta prie savo užrašų. Jie skaito tuos rytinius stebėjimus, derliaus meto sprendimus, fermentacijos pastabas – ir visa tai sudėlioja į vieną paveikslą. Kartais jie šypsosi, prisimindami savo abejones, kartais gailisi, kad nepaklausė to, ką užrašė ankstų rytą.
Šie dienoraščiai – tai ne tik praktinis įrankis. Tai atmintis, kuri leidžia suprasti, kaip gimsta vynas. Kiekvienas butelis Priorato vyno – tai šimtai mažų sprendimų, tūkstančiai stebėjimų, dešimtys nemiegotų naktų. Ir visa tai prasideda nuo tų pirmųjų rytinių užrašų, kai saulė dar tik kyla virš skalūnų, o vyndarys su puodeliu kavos rankoje žiūri į savo vynuogynus ir galvoja: „Šiemet bus kitaip. Šiemet bus geriau.”
Todėl kitą kartą, kai ragausite DOQ Priorat vyną – nesvarbu, ar tai bus Garnacha, Cariñena, ar kokia nors asambliažas – prisiminkite, kad kiekviename gurkšnyje yra dalis to ryto, kai vyndarys užsirašė savo mintis. Ir galbūt būtent tai daro šiuos vynus tokius ypatingus – juose yra ne tik vynuogės ir dirvožemis, bet ir žmogaus svajonės, užfiksuotos dienoraštyje.