Kai kalnai sprendžia, kas bus geriausias
Priorato regione, įsikūrusiame Katalonijos kalnuose, vynuogių auginimas nėra paprastas verslas – tai beveik religija. Čia, kur skalūnų terasos kyla stačiais šlaitais, o saulė kepina vynuogynus taip intensyviai, kad kartais atrodo, jog pati gamta nusprendė sukurti tobulą vyno gamybos laboratoriją, kaimyniniai ūkiai konkuruoja su tokiu įkarščiu, kuris prilygsta jų vynuogių brandai rugpjūčio pabaigoje.
Šis rivalitetas nėra naujas dalykas. Kai kurie vynuogynų savininkai pasakoja istorijas, kurias girdėjo iš savo senelių, o tie – iš savo senelių. Kalba eina apie šimtmečius trukusias varžybas, kas pagamins geresnį vyną, kas turės stipresnes vynuoges, kieno Garnacha bus sultingesnė, o Cariñena – elegantiškesnė. Ir nors šiandien daugelis gamintojų viešai šypsosi ir spaudžia vienas kitam rankas tarptautinėse parodose, giliai viduje tas senovinis azartas vis dar kunkuliuoja.
Garnacha prieš Cariñena: amžinas klausimas
Jei paklaustumėte bet kurio Priorato vynuogyno savininko, kuri vynuogių rūšis yra regiono širdis, greičiausiai sulauktumėte ilgos pauzės ir diplomatinio atsakymo. Tačiau uždarose duryse, tarp senų ąžuolinių statinių, diskusijos būna kur kas aistringesnės.
Garnacha – tai ta vynuogių rūšis, kuri Prioratas dažniausiai asocijuojama. Ji čia auga jau nuo XIV amžiaus, kai Scala Dei vienuolyno vienuoliai pradėjo rimtai užsiimti vynuogių auginimu. Ši rūšis mėgsta karštį, puikiai jaučiasi sausame klimate ir skalūnų dirvožemiuose, o svarbiausia – duoda vynus su neįtikėtinu mineralingumu ir kompleksiškumu. Kai kurie gamintojai prisiekia, kad jų senos Garnacha vynuogės, kurių šaknys siekia kelis metrus gilyn į skalūnus, sugeba perteikti kiekvieno konkretaus šlaito charakterį.
Bet tada ateina Cariñena šalininkai su savo argumentais. Ši rūšis, nors ir reikalaujanti daugiau kantrybės (bręsta vėliau), suteikia vynams struktūrą, rūgštingumą ir senėjimo potencialą. „Garnacha yra karšta meilužė, o Cariñena – ištikima žmona”, – kartą girdėjau sakant vieną seną gamintojų, kuris akivaizdžiai nebuvo susipažinęs su šiuolaikinėmis lyčių lygybės normomis, bet metafora buvo aiški.
Terasų karai: aukštis lemia viską
Prioratas nėra plokščias regionas, kur galima paprasčiausiai nuvažiuoti traktoriumi ir surinkti derlių. Ne, čia kiekviena terasa turi savo mikroklimatą, savo saulės kiekį, savo vėjo kryptį. Ir būtent dėl šių terasų vyksta tikri karai – tik ne su ginklais, o su kokybe.
Vynuogynai, esantys aukščiau, giriasi vėsesniu klimatu ir ilgesniu vegetacijos periodu, kas teoriškai turėtų duoti elegantiškesnius vynus su geresniu rūgštingumu. Žemiau esantys ūkiai kontratakuoja tvirtindami, kad jų vynuogės gauna daugiau šilumos, todėl pasiekia geresnį fenolių brandumą ir koncentraciją. Kai kurie gamintojai turi vynuogynus įvairiuose aukščiuose ir žaidžia su šiais skirtumais kaip šachmatų meistrai – maišydami vynuoges iš skirtingų terasų, kad pasiektų norimą rezultatą.
Yra vienas konkretus atvejis, kai du kaimyniniai vynuogynai – vienas 400 metrų aukštyje, kitas 550 metrų – jau tris dešimtmečius konkuruoja tarptautiniuose reitinguose. Abiejų savininkai yra tolimi giminaičiai, kas tik padidina įtampą šeimos susibūrimuose. Žemesnis vynuogynas paprastai gamina galingesnius, koncentruotesnius vynus, o aukštesnis – subtilesnės, aromatinės išraiškos. Ir žinote ką? Abu reguliariai gauna 95+ balus iš kritikų, kas tik įrodo, kad Prioratas gali būti puikus įvairiose išraiškose.
Syrah įsiveržimas ir tradicinių rūšių gynėjai
Kai XX amžiaus pabaigoje Prioratas pradėjo modernizuotis ir pritraukti tarptautinę dėmesį, kai kurie drąsesni gamintojai pradėjo eksperimentuoti su tarptautinėmis vynuogių rūšimis. Syrah buvo viena iš pirmųjų „užsienietiškų” rūšių, kuri čia įsikūrė. Ir tai sukėlė tikrą audrą.
Tradicinių rūšių gynėjai laikė tai beveik išdavyste. „Mes turime Garnachą ir Cariñeną, kurios čia auga šimtmečius, kodėl mums reikia prancūziškų vynuogių?” – tokius argumentus galėjai išgirsti kiekvienoje vietinėje tavernoje. Bet Syrah šalininkai turėjo savo logiką: ši rūšis puikiai papildo vietinius ansamblius, suteikdama jiems papildomą kompleksiškumą, prieskoninių natų ir geresnę struktūrą.
Šiandien Syrah yra priimta kaip teisėta Priorato vynuogių rūšis, bet tas priėmimas nebuvo lengvas. Kai kurie gamintojai vis dar atsisako jos naudoti principingai, kiti ją naudoja, bet nelabai apie tai skelbia, o treti didžiuojasi savo Syrah-Garnacha ansambliais. Tai puikus pavyzdys, kaip tradicija ir inovacija gali sukurti įtampą, kuri galiausiai praturtina visą regioną.
Cabernet Sauvignon dilema
Jei manėte, kad Syrah sukėlė diskusijų, tai Cabernet Sauvignon buvo tikra bomba. Ši Bordo rūšis atėjo į Prioratą su garsiausiais gamintojais – Alvaro Palacios ir kiti pionieriai ją įtraukė į savo ansamblius 1990-aisiais, ir rezultatai buvo stulbinantys. Vynas „L’Ermita” su Cabernet Sauvignon tapo vienu iš brangiausių ir labiausiai vertinamų Ispanijos vynų.
Bet ne visi buvo sužavėti. Kilo klausimas: ar Prioratas turėtų sekti Bordo keliu, ar išlikti ištikimas savo viduržemio charakteriui? Kai kurie gamintojai tvirtino, kad Cabernet Sauvignon čia tiesiog per galingas, kad jis užgožia subtilų skalūnų mineralingumą, kuris yra tikrasis Priorato lobis. Kiti argumentavo, kad būtent šis galingumas ir struktūra leidžia Priorato vynams konkuruoti su geriausiais pasaulio vynais.
Šis ginčas tęsiasi iki šiol. Yra vynuogynų, kurie principingai nenaudoja jokių tarptautinių rūšių, laikydami save „grynojo Priorato” saugotojais. Yra ir tokių, kurie drąsiai eksperimentuoja su įvairiomis kombinacijomis. Ir žinote ką? Rinka rodo, kad vietos yra abiem stiliams. Kai kurie vynų mėgėjai ieško tradicinio, autentiško Priorato skonio, kiti nori matyti, ką šis regionas gali pasiekti su tarptautinėmis rūšimis.
Merlot: tylus konkurentas
Kol visi ginčijosi dėl Syrah ir Cabernet Sauvignon, Merlot tyliai įsliuogė į kai kuriuos Priorato vynuogynus ir pradėjo duoti įdomių rezultatų. Ši rūšis nėra tokia populiari kaip kitos tarptautinės rūšys, bet kai kurie gamintojai ją labai vertina už gebėjimą suteikti vynams minkštumo ir apvalumo, ypač jaunystėje.
Merlot Prioratas yra tarsi tas vaikas klasėje, kuris nesistengia būti populiariausias, bet gauna puikius pažymius ir turi savo ištikimų draugų. Kai kurie gamintojai naudoja nedidelius Merlot kiekius savo ansambliuose, kad „suapvalintų kampus” – ypač kai Cariñena būna per taniniška arba kai Garnacha duoda per daug alkoholio.
Įdomu tai, kad Merlot šalininkai dažnai yra tie patys žmonės, kurie anksčiau kovojo prieš bet kokias tarptautines rūšis. Jie sako, kad Merlot yra kažkuo kitokia – ji nesistengia dominuoti, o tik papildo. Tai gražus pavyzdys, kaip nuomonės gali keistis, kai praktika įrodo teoriją.
Baltųjų vynuogių renesansas
Prioratas visada buvo žinomas dėl savo raudonųjų vynų, bet pastaraisiais metais kai kurie drąsūs gamintojai pradėjo eksperimentuoti su baltomis vynuogių rūšimis. Garnacha Blanca, Macabeo, Pedro Ximénez – šios rūšys čia augo visada, bet dažniausiai buvo naudojamos paprastiems, kasdienio vartojimo vynams.
Dabar situacija keičiasi. Kai kurie gamintojai pradėjo rimtai investuoti į baltuosius vynus, naudodami senas Garnacha Blanca vynuoges, auginamas aukštose terasose, kur vėsesnis klimatas išlaiko gerą rūgštingumą. Rezultatai kartais būna stulbinantys – kompleksiški, mineralingi, su puikiu senėjimo potencialu baltieji vynas, kurie nieko bendra neturi su paprastais, vienmatėmis baltaisiais.
Žinoma, tai sukelia naują konkurencijos bangą. Kas pagamins geriausią baltąjį Priorato vyną? Kas įrodys, kad regionas gali būti puikus ne tik raudonuosiuose? Kai kurie tradicinių raudonųjų vynų gamintojai žiūri į šią tendenciją skeptiškai, bet kiti mato tai kaip galimybę išplėsti Priorato reputaciją ir pritraukti naujų vartotojų.
Kai konkurencija tampa bendradarbiavimu (bet ne visada)
Nepaisant visų šių varžybų ir konkurencijos, Priorato bendruomenė yra santykinai nedidelė ir glaudžiai susijusi. Daugelis gamintojų yra draugai, kai kurie yra giminaičiai, visi žino vienas kitą. Ir būtent dėl to konkurencija čia įgauna ypatingą charakterį – ji yra intensyvi, bet retai tampa žiauri.
Yra puikių bendradarbiavimo pavyzdžių. Kai vienam gamintojui nepavyksta derlius, kaimynai gali pasidalinti savo vynuogėmis. Kai kyla techninė problema, patirtis dalinamasi be išlygų. Tarptautinėse parodose Priorato gamintojai paprastai laiko vieni kitų pusę, net jei namie konkuruoja be gailesčio.
Bet yra ir išimčių. Kai kurios senos šeimų varžybos tęsiasi taip ilgai, kad niekas jau nebeprisimena, kaip jos prasidėjo. Yra vynuogynų, kurių savininkai nekalba vieni su kitais jau dešimtmečius. Yra teritorinių ginčų dėl terasų ribų, dėl vandens šaltinių, dėl teisės naudoti tam tikrus kelius. Visa tai primena, kad už romantiškos vyno gamybos istorijos slypi tikras verslas su tikrais interesais.
Praktinis patarimas tiems, kurie nori suprasti šią dinamiką: kai lankotės Prioratas, neklauskite gamintojo tiesiogiai, ką jis mano apie kaimyną. Vietoj to stebėkite, kaip jis reaguoja, kai paminite kito gamintojo vardą. Veido išraiška, trumpa pauzė, būdas pakeisti temą – visa tai pasako daugiau nei bet kokie žodžiai.
Kai skalūnai turi paskutinį žodį
Galiausiai, nepaisant visų šių konkurencijų, ginčų ir varžybų, yra vienas dalykas, kuris vienija visus Priorato gamintojus – skalūnai. Šis unikalus dirvožemis, vadinamas „llicorella”, yra tikrasis regiono lobis ir jo identiteto pagrindas. Nesvarbu, ar auginate Garnachą, ar Cabernet Sauvignon, ar eksperimentuojate su Merlot – visi pripažįsta, kad būtent skalūnai suteikia Priorato vynams tą ypatingą mineralingumą ir charakterį.
Ir būtent čia konkurencija tampa produktyvia. Kiekvienas gamintojas stengiasi kuo geriau perteikti savo konkretaus sklypų skalūnų charakterį. Vieni teigia, kad jų skalūnai yra tamsesni ir suteikia daugiau grafito natų, kiti didžiuojasi rausvesniais skalūnais su geležies atspalviais. Yra net tokių, kurie organizuoja ekskursijas po savo vynuogynus, kad parodytų lankytojams skirtingų terasų skalūnų sluoksnius ir paaiškintų, kaip tai atsispindi vyne.
Šis bendras skalūnų gerbimas sukuria savotišką pusiausvyrą. Taip, gamintojai konkuruoja, bet jie visi žino, kad jų tikrasis turtas yra po kojomis – tie milijonų metų senumo skalūnai, kurie čia buvo prieš juos ir bus po jų. Tai suteikia tam tikrą perspektyvą ir nuolankumą, net ir labiausiai ambicingiausiems gamintojams.
Jei norite tikrai suprasti Priorato vynus, pabandykite paragauti kelis vynus iš skirtingų gamintojų, bet iš panašių vynuogių rūšių. Pamatysite, kaip skirtingi skalūnų sluoksniai, skirtingi aukščiai, skirtingi šlaitai atsispindi skonyje. Ir tada suprasite, kodėl šie gamintojai taip aistringai konkuruoja – kiekvienas iš jų stengiasi atskleisti savo žemės unikalumą.
Priorato vynuogių rivalitetas nėra tik verslo konkurencija. Tai kultūrinis reiškinys, kuris formuojasi šimtmečius, kuris atspindi žmonių ryšį su žeme, tradiciją ir inovacijų įtampą, asmeninę ambiciją ir bendruomenės dvasią. Ir būtent dėl šio rivaliteto Prioratas šiandien yra vienas įdomiausių ir dinamiškiausių vyno regionų pasaulyje. Kai išgersite kitą taurę Priorato vyno, prisiminkite, kad toje taurėje yra ne tik vynuogės ir skalūnai, bet ir šimtmečių varžybos, aistros ir nepaliaujamas siekis tobulybės.