Kai vynuogynai tampa koncertų salėmis
Ispanijoje derliaus metas – tai ne tik prakaitas, nugaros skausmas ir dėmės ant rankų nuo vynuogių sulčių. Tai dar ir dainavimo laikas. Jei kada nors turėjote progą būti Rioja, Priorat ar Ribera del Duero regione rugsėjo pabaigoje, tikriausiai girdėjote keistą reiškinį – tarp vynuogynų eilių sklindančius balsus, kurie kartais skamba kaip malda, kartais kaip šventė, o kartais kaip sena motinos lopšinė.
Šios dainos nėra atsitiktinumas. Jos – gyva tradicija, kuri tęsiasi šimtmečius ir kuri pasakoja apie tai, kaip ispanai suvokia vyno gamybą. Ne kaip pramonę, ne kaip verslą, bet kaip santykį su žeme, su gamta ir su tuo, kas didesnio už mus. Kai Prancūzijoje vyno gamyba tapo mokslu, Ispanijoje ji išliko menu ir daina.
Vendimia – daugiau nei derlius
Ispanai derliaus laiką vadina vendimia, ir šis žodis jų lūpose skamba beveik šventai. Tai ne paprastas žodis, reiškiantis „vynuogių rinkimą”. Tai visas ritualas, kuris prasideda dar prieš saulei patekant ir tęsiasi iki vakaro, kai paskutinė vynuogė įkrenta į dėžę.
Ir būtent čia prasideda dainavimas. Senųjų ispanų ūkininkų tradicija buvo pradėti dieną daina – dažniausiai tai būdavo trumpa melodija, kuri padėdavo nustatyti darbo ritmą. Panašiai kaip jūreiviai turėjo savo šūkius, kurie padėdavo sinchronizuoti virves traukiant, vynuogių rinkėjai turėjo savo melodijas, kurios padėdavo išlaikyti tempą ir pamiršti nuovargio jausmą.
Katalonijoje, ypač Priorat regione, kur auga vieni geriausių Garnacha ir Cariñena vynuogių, šios dainos dažnai skambėdavo katalonų kalba ir turėdavo savitą, beveik arabišką melodinę struktūrą – atgarsį tų laikų, kai Iberijos pusiasalis buvo maurų valdžioje.
Kas tie žodžiai, kuriuos dainuoja po karšta saule?
Dauguma šių dainų yra labai paprastos. Jos kalba apie tai, ką matai aplink save – apie saulę, kuri kepina sprandą, apie vynuoges, kurios tokios sunkios, kad šakos lenkiasi, apie žemę, kuri duoda ir duoda, nors kartais atrodo, kad jau nebegali nieko duoti.
Viena populiariausių dainų Andalūzijoje prasideda žodžiais: „La uva está madura, el sol está alto” – „Vynuogė prinokusi, saulė aukštai”. Paprasta? Taip. Bet kai ją dainuoja dešimt žmonių kartu, lenkdamiesi tarp vynmedžių, ji tampa kažkuo daugiau – tampa malda, padėka, pripažinimu, kad tu čia esi tik svečias, o tikrasis šeimininkas yra gamta.
Rioja regione populiarios dainos, kurios kalba apie Tempranillo vynuoges – ten jas vadina „la reina de las uvas”, vynuogių karaliene. Yra viena sena daina, kurią senoliai dar prisimena, kur kartojama: „Tempranillo, tempranito, maduras con el solito” – žaidimas žodžiais, kuris reiškia, kad ši vynuogė anksti noksta su saule.
Kodėl jie dainuoja? Praktinis ir mistinis atsakymas
Jei paklaustumėte seno ispano vyno gamintojo, kodėl jie dainuoja derliaus metu, jis tikriausiai pirma žvilgtelėtų į jus, tarsi klaustumėte, kodėl žmonės kvėpuoja. Bet paskui, jei turėtumėte laiko ir gero vyno, jis papasakotų.
Praktinė pusė paprasta – dainavimas padeda išlaikyti ritmą. Kai dirbi nuo ryto iki vakaro, kartodamas tą patį judesį – lenkiesi, nukerpi vynuogių kekę, įdedi į dėžę, atsitiesei, žengsi žingsnį, vėl lenkiesi – ritmas tampa viskuo. Ir daina yra tas ritmas. Ji sako tau, kada lenktis, kada tiestis, kada kvėpuoji.
Bet yra ir kita pusė. Ispanai, ypač pietinėse provincijose, turi gilų, beveik mistinį santykį su žeme. Jie tiki, kad vynmedis girdi, jaučia, reaguoja. Ir kai tu dainuoji jam, kai tu kalbi su juo – ne žodžiais, bet melodija – jis duoda geresnes vynuoges. Skamba kaip prietaras? Galbūt. Bet kai paragaujate vyno iš Priorat, kuris augo ant šiferinio akmens ir kurio vynuogės buvo renkamos su daina, jūs suprantate, kad čia yra kažkas daugiau nei prietaras.
Flamenco šaknys vynuogynuose
Daug kas nežino, bet flamenco – ta ugningoji, aistringa ispanų muzika – turi tiesioginį ryšį su vynuogynais. Andalūzijoje, kur gimė flamenco, derliaus dainos buvo vienas iš šaltinių, iš kurių išaugo ši muzikos forma.
Siguiriyas, viena seniausių ir liūdniausių flamenco formų, turi melodines struktūras, kurios tiesiogiai atėjo iš derliaus dainų. Tas pats gilus, gerkles draskantis balsas, tas pats skausmo ir džiaugsmo mišinys. Kai klausotės siguiriyas, jūs iš tikrųjų klausotės dainos, kurią kadaise dainavo žmonės, rinkdami Palomino vynuoges Jerez regione, kur gaminamas šeris.
Yra dokumentuotų įrašų iš XX amžiaus pradžios, kur galima išgirsti senus rinkėjus dainuojant tai, kas vėliau tapo klasikiniais flamenco kūriniais. Melodijos tos pačios, žodžiai panašūs, tik kontekstas pasikeitė – iš vynuogyno į sceną, iš darbo į meną.
Šiuolaikiniai vynuogynai: ar dar dainuoja?
Atvirai kalbant – ne taip, kaip anksčiau. Modernizacija padarė savo. Dabar daugelyje vynuogynų dirba sezoniniai darbininkai iš Rytų Europos ar Lotynų Amerikos, kurie neturi šios tradicijos. Mechanizuoti kombainai renka vynuoges tyliai, tik su variklių ūžesiu.
Bet yra išimčių. Mažesniuose, šeiminiuose ūkiuose, ypač tuose, kurie gamina vinos de autor – autorines vyno rūšis – tradicija tebegyvuoja. Priorat regione yra keli gamintojai, kurie sąmoningai palaiko šią tradiciją. Jie samdo vietinius rinkėjus, kurie dar moka tas dainas, ir skatina juos dainuoti.
Vienas toks gamintojas – nedidelis ūkis netoli Gratallops kaimo – net įrašė derliaus dainas ir įdėjo QR kodą ant savo vyno butelių. Nuskenuoji telefoną – ir girdi tikrą dainą, kuri buvo dainuojama, kai šios vynuogės buvo renkamos. Tai ne marketingas – tai autentiškumo išsaugojimas.
Jei kada nors turėsite galimybę dalyvauti vendimia Ispanijoje, nepaleiskite jos. Daugelis vynuogynų priima savanorius, ypač rugsėjo mėnesį. Taip, tai sunkus darbas, bet tai patirtis, kurios neįkainuosite. Ir kas žino – galbūt išmoksite kokią nors seną dainą, kurią galėsite dainuoti namuose, atidarius butelį Priorat Garnacha.
Ką dainos sako apie vyną patį
Įdomu tai, kad šios dainos ne tik padeda dirbti – jos dar ir perduoda žinias. Daugelis jų turi praktinius patarimus, užkoduotus melodijose ir eilėraščiuose. Pavyzdžiui, yra daina iš La Mancha regiono, kur auga Airén vynuogės (dažniausiai naudojamos Brandy gamybai), kuri sako: „Cuando la uva llora, es hora” – „Kai vynuogė verkia, laikas atėjo”.
Tai reiškia, kad kai vynuogės tampa tokios prinokusios, jog iš jų pradeda lašėti sultys, tai idealus laikas derliui. Paprastas patarimas, bet perduotas taip, kad jį lengva prisiminti ir perduoti kitai kartai.
Kita daina iš Penedès regiono, kur auga Xarel·lo ir Macabeo vynuogės Cava gamybai, kalba apie tai, kaip atpažinti, ar vynuogė pakankamai prinokusi: „Mira el color, prueba el sabor” – „Žiūrėk spalvą, ragauk skonį”. Vėlgi, paprastas, bet efektyvus būdas išmokyti naują kartą, kaip vertinti vynuogių brandą.
Šios dainos yra gyvas archyvas, žinių bankas, kuris nebuvo užrašytas knygose, bet buvo perduotas iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.
Kai vynuogynas dainuoja tau atgal
Yra viena istorija, kurią man papasakojo senas vyno gamintojas iš Priorat. Jis sakė, kad kartą, rinkdamas Cariñena vynuoges ankstyvą rugsėjo rytą, jis dainavo seną dainą, kurią išmoko iš savo senelio. Ir staiga, tarp eilių, jis išgirdo atsakymą – kitas balsas, dainuojantis tą pačią melodiją.
Jis sustojo, pasižvalgė, bet nieko nepamatė. Vynuogynas buvo tuščias, tik jis vienas. Bet balsas tęsėsi. Ir tada jis suprato – tai buvo aidas nuo akmens terasų, kurios supo vynuogyną. Vynuogynas jam dainavo atgal.
Ar tai tiesa? Ar tai legenda? Nesvarbu. Svarbu tai, kad ispanai tiki, jog santykis su vynuogynu yra dvipusis. Tu duodi jam savo darbą, savo dainą, savo meilę – ir jis duoda tau vynuoges, kurios tampa vynu, kuris pasakoja istoriją.
Ir kai tu atidari butelį Priorat, Rioja ar Ribera del Duero, ir užuodi tą sudėtingą aromatų puokštę– brandintų slyvų, žolelių, odos, tabako – tu iš tikrųjų girdi tą dainą. Ne ausimis, bet kažkuo giliau. Tu girdi žemės dainą, saulės dainą, rankų dainą, kurios tas vynuoges rinko.
Tai ir yra tikrasis ispaniškojo vyno paslaptis. Ne technologijos, ne modernūs rūsiai, ne tarptautiniai someljė apdovanojimai. Bet daina, kuri niekada nesustoja, kuri teka iš kartos į kartą, iš vynuogyno į butelį, iš butelio į taurę, iš taurės į širdį.
Ir kai kitą kartą gersite ispanišką vyną, užsimerkite akimirką ir pasiklausykite. Galbūt išgirsite ją – tą seną, seną dainą, kuri vis dar skamba kažkur giliai, ten, kur žodžiai virsta skoniu, o melodijos – atminimais.