Kiekvienas, kas bent kartą ragavo tikrą Priorato vyną, supras, kad tai ne tik gėrimas – tai filosofija, gyvenimo būdas, beveik religija. Šiame katalonų regione, kur vynuogynai kopia į šlaitų terasas tarsi alpinistai į Himalajų viršūnes, vyno gamyba yra kažkas daugiau nei verslas. Tai meilės reikalas, kartais beribis apsėdimas, o dažnai – tikras sapnas, kuris virsta realybe tik po daugelio metų kruopštaus darbo.
Bet kas gi iš tikrųjų vyksta vynininkų galvose, kai jie užmiega po ilgos dienos tarp statinių? Apie ką svajoja žmonės, kurių rankos dažytos vyno nuosėdomis, o širdys plaka sinchroniškai su fermentacijos ritmu? Paprašiau kelių Priorato meisterių pasidalinti savo svajonėmis – ir atsakymai buvo tokie pat sudėtingi kaip jų vyno skoniai.
Tobulas derlius, kurio niekada nebus
Joan Maria Pujol-Busquets iš Clos Mogador prisipažįsta, kad jo sapnuose dažniausiai figūruoja idealus derlius. „Matau vynuogynus rugsėjo pradžioje, kai vynuogės pasiekia tą mistinę pusiausvyrą tarp cukraus, rūgštingumo ir fenolinės brandos,” – pasakoja jis, žiūrėdamas pro langą į savo šlaitus. „Bet realybėje tokio momento niekada nebūna. Visada reikia rinktis – laukti dar savaitę ir rizikuoti lietumi, arba skinti dabar ir galbūt prarasti tą papildomą sudėtingumo sluoksnį.”
Ši dilema persekioja kiekvieną Priorato vynininkų. Regione, kur vasaros būna tokios karštos, kad licorella – tas garsusis juodas skalūnas – įkaista kaip keptuvė, o rudenį gali iškristi mėnesio norma lietaus per vieną naktį, sprendimų priėmimas virsta tikru loterijos bilietu. Tik čia statoma ne pinigais, o viso metų darbu.
Alvaro Palacios, vienas moderniosios Priorato renesanso tėvų, sako, kad jo sapnuose Garnacha vynuogės visada yra šiek tiek mažesnės, koncentruotesnės, o derlius – mažesnis. „Svajonių scenarijuje mano senos vynuogės duotų tik 800 gramų vynuogių nuo krūmo vietoj įprastų 1,2 kilogramo. Tada vynas būtų toks intensyvus, toks gyvas, kad kiekvienas gurkšnis pasakotų atskirą istoriją.”
Klimato kaita ir nerimo naktys
Bet ne visi vynininkų sapnai būna tokie poetiški. Sara Pérez iš Mas Martinet prisipažįsta, kad dažnai patiria tikrus košmarus dėl klimato kaitos. „Prabundu vidury nakties, prakaituodama, ir ne dėl to, kad būtų karšta. Sapnavau, kad mūsų šimtamečiai Cariñena krūmai džiūsta, o licorella plyšta nuo karščio kaip dykumos žemė. Tai nebe fantazija – tai realus scenarijus, kurį matome vis dažniau.”
Priorato vynininkų bendruomenė jau dabar jaučia pokyčius. Derliaus pradžia persikėlė iš spalio į rugpjūčio pabaigą. Alkoholio lygis vynuose natūraliai kyla, kartais pasiekdamas 15,5-16 procentų, net nesistengiant. Rūgštingumas krenta. Tai verčia persvarstyti viską – nuo vynuogynų tvarkymo iki rūsio technologijų.
René Barbier iš Clos Mogador (taip, toje pačioje vietoje dirba du meistrai) pasakoja apie sapną, kuriame jis sodina naujus vynuogynus 800 metrų aukštyje, kalnų viršūnėse, kur dabar auga tik krūmokšniai. „Galbūt po dvidešimties metų tai bus vienintelė vieta Priorате, kur galėsime išlaikyti tą eleganciją ir gaivinantį rūgštingumą, kuris daro Priorato vynus tokius ypatingus.”
Senųjų vynuogynų išsaugojimo misija
Kitas dažnas vynininkų sapnų motyvas – senųjų vynuogynų išsaugojimas. Prioratas turi tai, ko neturi beveik joks kitas Europos regionas: šimtus hektarų autentiškų, nesuskaidytų, 50-100 metų senumo vynuogynų, kuriuose auga mišrios Garnacha, Cariñena, baltosios vynuogės ir net stalo vynuogių veislės – visos kartu, chaotiškai, kaip gamta sugalvojo.
Carles Pastrana iš Celler Aixalà i Alcait sapnuoja apie tai, kaip šie vynuogynai bus vertinami ateityje. „Matau save senuką, vaikštantį tarp tų pačių vynuogių krūmų, kuriuos prižiūriu dabar. Jie dar storesni, dar labiau susipynę, bet vis dar duoda vynuoges. O mano vaikaitis šalia manęs mokosi, kaip juos genėti, kaip suprasti jų kalbą.”
Ši svajonė nėra savaime suprantama. Daugelis senųjų vynuogynų savininkų yra 70-80 metų žmonės, neturintys įpėdinių, norinčių tęsti šį sunkų darbą. Kai kurie jau parduoda žemę statybininkams arba tiesiog palieka vynuogynus apleistus. Kiekvienas toks prarastas vynuogynas yra tarsi sudegusi biblioteka – dingsta genetinė įvairovė, unikali terroir išraiška, šimtmečių patirtis.
Eksperimentai, kuriuos drįsta svajoti tik naktimis
Dieną Priorato vynininkų turi būti rimti, atsakingi, atsargūs. Bet naktį, sapnuose, jie tampa beprotiškais eksperimentatoriais. Dominik Huber iš Terroir al Límit pasakoja apie savo fantaziją gaminti vyną amforose, užkastose tiesiai vynuogyne, licorella dirvožemyje. „Įsivaizduoju, kaip vynas fermentuojasi po žeme, apsuptas tų pačių mineralų, iš kurių augo vynuogės. Galbūt tai absurdas, bet kas žino? Gal būtent taip atsirastų kažkas visiškai naujo?”
Kiti svajoja apie dar radikalesnius dalykus. Vienas vynininkų (prašęs neįvardinti jo vardo) prisipažino sapnuojąs apie tai, kaip gamina vyną be jokių technologinių intervencijų – net nefiltruojant, net nekontroluojant temperatūros. „Tiesiog įdedu vynuoges į statinę ir leidžiu gamtai daryti savo darbą. Žinau, kad 90 procentų atvejų gautųsi actas, bet tie 10 procentų… Tai būtų gryniausias terroir išraiška, kokią tik įmanoma pasiekti.”
Šie eksperimentiniai sapnai atskleidžia svarbią tiesą apie Priorato vynininkų: jie niekada nesustoja ieškoti. Net pasiekę tarptautinį pripažinimą, net gaudami 95+ balus iš kritikų, jie vis dar klausia savęs – o kas, jei?
Vyno kelionės po pasaulį
Įdomu tai, kad daugelis Priorato meisterių sapnuoja ne tik apie vyno gamybą, bet ir apie tai, kas nutinka jų vynams pasaulyje. René Barbier pasakoja apie pasikartojantį sapną, kuriame jis sėdi restorane Tokijuje ir stebi, kaip japonų someljė pristato jo vyną porai, švenčiančiai jubiliejų. „Sapne aš suprantu japoniškai ir girdžiu, kaip jis pasakoja apie licorella, apie senus vynuogynus, apie mūsų filosofiją. Ir matau, kaip žmonės ragauja, užmerkia akis ir šypsosi. Tai yra didžiausia dovana – žinoti, kad tavo darbas sukuria džiaugsmą kažkur toli, toli nuo tavęs.”
Ši tarptautinė dimensija yra svarbi Priorato tapatybei. Regionas, kuris dar prieš 30 metų buvo beveik nežinomas už Katalonijos ribų, dabar eksportuoja vynus į 60 šalių. Bet vynininkų nori daugiau nei tik pardavimų – jie nori, kad žmonės suprastų, kas yra Prioratas, kodėl jų vynas yra kitoks.
Alvaro Palacios prisimena, kaip prieš dešimtmetį sapnavo, kad jo L’Ermita vynas bus gertas Baltųjų rūmų valstybiniame priėmime. „Ir žinote ką? Po penkerių metų taip ir įvyko. Kartais sapnai išsipildo, bet ne taip, kaip tikėjaisi. Svarbu ne tai, kad vynas buvo prestižinėje vietoje, o tai, kad jis ten reprezentavo ne tik mane, bet visą Priorato tradiciją, visus tuos ūkininkus, kurie dirba vynuogynuose.”
Bendruomenės svajonė
Galbūt gražiausi sapnai yra tie, kuriuose atsispindi ne individualios ambicijos, bet kolektyvinė vizija. Prioratas yra nedidelis regionas – tik apie 1800 hektarų vynuogynų – ir čia visi visi pažįsta. Konkurencija egzistuoja, bet ji persimelžia su gilia pagarba ir bendradarbiavimu.
Sara Pérez pasakoja apie sapną, kuriame visi Priorato vynininkų susirenka vienoje vietoje – ne konkurso ar degustacijos, bet tiesiog pasidalinti vynais ir istorijomis. „Sapne mes sėdime dideliame rate, kiekvienas atneša savo geriausią vyną, ir mes kartu bandome suprasti, kas gi yra tas Priorato charakteris, kuris jungia mus visus, nepaisant skirtingų stilių ir filosofijų.”
Ši svajonė nėra toli nuo realybės. Priorato vynininkų asociacija reguliariai organizuoja susitikimus, kuriuose dalijamasi patirtimi, diskutuojama apie iššūkius, kartu ieškoma sprendimų. Bet sapne viskas yra intensyviau, giliau, autentiškiau – be protokolų ir formalumų.
Carles Pastrana priduria: „Kartais sapnuoju, kad mūsų regionas tampa pavyzdžiu visam pasauliui – ne dėl to, kad gaminame brangiausius ar geriausiai įvertintus vynus, bet dėl to, kad parodome, jog įmanoma derinti tradicijas su inovacijomis, gerbti žemę ir vis tiek būti ekonomiškai gyvybingam, išsaugoti bendruomenę globalizacijos amžiuje.”
Kai sapnai virsta vynu, o vynas – gyvenimu
Priorato vynininkų sapnai atskleidžia kažką esminį apie šį regioną ir jo vynus. Čia niekas nedaro vyno tik dėl pinigų ar šlovės (nors abu dalykai, žinoma, yra malonūs). Čia vynas yra egzistencinė būtinybė, būdas suprasti save ir savo vietą pasaulyje.
Kai ragauji Priorato vyną – ar tai būtų jaunatviška, žaisminga Vi de Vila, ar monumentali, sudėtinga Gran Reserva – tu ragauji ne tik vynuoges ir medienos įtaką. Tu ragauji sapnus. Sapnus apie tobulą derlių, kurio niekada nebus. Sapnus apie išsaugotus šimtamečius vynuogynus. Sapnus apie eksperimentus, kuriuos galbūt niekas niekada nepamatys. Sapnus apie bendruomenę, kuri išlieka stipri nepaisant visų iššūkių.
Ir galbūt būtent tai daro Priorato vynus tokius ypatingus. Jie nėra tik techniškai gerai pagaminti produktai. Jie yra sapnų materializacija, troškimų kristalizacija, vilčių ir baimių sintezė. Kiekviename butelyje – šimtai valandų darbo, dešimtys metų patirties, bet svarbiausia – ta neapčiuopiama, beveik magiška esencija, kuri atsiranda tik tada, kai žmogus iš tikrųjų tiki tuo, ką daro.
Taigi kitą kartą, kai atidarote Priorato vyno butelį, pamėginkite įsivaizduoti vynininkų, miegantį šalia statinių po ilgos dienos darbo. Kas jis mato savo sapnuose? Kokias vynuoges, kokius vynuogynus, kokį vyną? Ir kaip tie sapnai atsispindi skystyje, kurį laikote rankoje? Galbūt tada suprasite, kodėl Prioratas nėra tik DOQ ženklas ant etiketės – tai yra gyvenimo būdas, filosofija, nesibaigianti kelionė link tobulybės, kuri visada lieka už horizonto, bet būtent dėl to verta kiekvieno žingsnio.