Kai kastuvas atgauna istoriją
Prioratas – tai ne tik stačios terasos, garsiosios Garnacha vynuogės ir mineralingi vyno tonai. Tai dar ir vieta, kur kiekvienas akmenėlis gali papasakoti istoriją apie tai, kaip čia gyveno ir dirbo žmonės prieš šimtmečius. Archeologiniai kasinėjimai regione nuolat atskleidžia vis naujų radinių, o tarp jų – senoviniai vyno indų kapai, kurie liudija apie gilias vyndarystės tradicijas šiame Katalonijos kampelyje.
Kai archeologai pradeda tyrinėti senus vynuogynus ar apleistus ūkius, jie dažnai užkliūva už keramikos šukių, sudaužytų amforų liekanų ar net ištisų indų, kurie buvo specialiai palaidoti žemėje. Tai nėra atsitiktinumas – senovėje vyno indai buvo vertinami ne mažiau už patį vyną, o jų palaidojimas turėjo gilią simbolinę reikšmę. Kartais tai buvo ritualas, kartais – tiesiog praktiškas būdas atsikratyti sudužusių indų, kurie vis tiek buvo per vertingi, kad juos būtų galima išmesti bet kur.
Amforos, doliai ir kiti laiko liudytojai
Priorato dirvožemyje randamos įvairiausių formų ir dydžių keramikos indų liekanos. Dažniausiai tai romėnų laikų amforos – didžiuliai moliniai indai su dviem rankenomis, kuriuose buvo laikomas ir transportuojamas vynas. Šios amforos dažnai būdavo palaidojamos žemėje iki pat kaklo – taip vynas išlaikydavo stabilią temperatūrą ir geriau senėdavo.
Kitas dažnas radinys – doliai, dideli keramikiniai indai be rankų, kurie buvo naudojami fermentacijai ir laikymui. Kai kurie jų pasiekdavo tokį dydį, kad suaugęs žmogus galėtų jame laisvai tilpti. Šie indai dažnai būdavo įkasti į žemę vyninėse ar rūsiuose, o kai suduždavo ar suskilinėdavo, jų liekanos būdavo paliekamos ten pat arba perlaidojamos netoliese.
Archeologai taip pat randa mažesnių indų – oinochoių (vyno pilstymo indų), kylikų ir net specialių filtravimo indų. Kiekvienas radinys pasakoja atskirą istoriją apie tai, kaip buvo gaminamas, laikomas ir geriamas vynas prieš šimtus ar net tūkstančius metų.
Kodėl indai buvo laidojami?
Pirmąkart susidūrus su tokiais radiniais, kyla klausimas – kodėl žmonės laidojo vyno indus? Atsakymas nėra vienareikšmis. Viena vertus, tai buvo praktinis sprendimas. Kai didelė dolia ar amfora suduždavo, jos šukės būdavo pavojingos – aštrios ir didelės. Paprasčiausiai jas užkasti buvo saugiau nei mėtyti bet kur.
Tačiau yra ir gilesnis, ritualinis aspektas. Senovės viduržemio jūros kultūrose vynas buvo laikomas dievų dovana, o indai, kuriuose jis buvo laikomas, įgaudavo tam tikrą šventumą. Kai indas suduždavo, jo negalima buvo tiesiog išmesti – tai būtų buvę nepagarba dievams. Todėl jis būdavo palaidojamas su tam tikromis ceremonijomis, panašiai kaip laidojami mirusieji.
Kai kurie archeologai mano, kad indų palaidojimas galėjo būti susijęs ir su žemės derlingumo ritualais. Įkasant sudužusį vyno indą į vynuogyną, žmonės tikėjo, kad grąžina žemei tai, ką ji davė, ir taip užtikrina gerus būsimus derlius. Tai primena šiuolaikinę praktiką grąžinti vyno išspaudas į dirvožemį kaip natūralią trąšą.
Kas slepiasi indų dugne
Pats įdomiausias archeologų darbas prasideda tada, kai pavyksta rasti gerai išsilaikiusį indą su likučiais. Šiuolaikinės analizės technologijos leidžia nustatyti, kokio vyno ten buvo laikoma, net jei nuo to praėjo du tūkstančiai metų. Organinių medžiagų likučiai, tartrato kristalai, netgi sėklų ar kauliukų fragmentai – visa tai suteikia vertingos informacijos.
Tyrimai rodo, kad Priorato regione jau romėnų laikais buvo gaminamas panašus vynas į tai, ką mes vadiname tradicinėmis Priorato rūšimis. Raudoni, stiprūs, su aukštu alkoholio kiekiu vynai, gaminami iš vietinių vynuogių veislių. Kai kuriuose induose rasta pėdsakų, rodančių, kad vynas buvo saldžiai, o tai reiškia, kad jau tada buvo žinoma, kaip sustabdyti fermentaciją ir išlaikyti natūralų cukrų.
Ypač įdomūs yra radiniai, kuriuose aptinkama prieskonių ar žolelių pėdsakų. Senovėje vynas dažnai būdavo aromatizuojamas – į jį būdavo dedama medaus, smilkalų, netgi jūros vandens. Tai gali paaiškinti, kodėl kai kurie senoviniai vyno aprašymai skamba mums keistai – tai tiesiog buvo visiškai kitoks produktas nei šiuolaikinis vynas.
Priorato terasų paslaptys
Garsiausios Priorato terasų sistemos, kurios šiandien yra regiono simbolis, taip pat slepia archeologinius lobius. Kai šios terasos buvo statomos viduramžiais, darbininkai dažnai užkliūdavo už senesnių struktūrų – romėnų ar net iki romėniškų laikų vynuogynų liekanų. Daugelis šių radinių buvo tiesiog įtraukti į naujų terasų konstrukciją, todėl dabar, kai senosios terasų sienos reikalauja restauravimo, archeologai turi unikalią galimybę tirti kelių epochų sluoksnius vienu metu.
Būtent terasose dažniausiai randami įkasti doliai – dideli keramikiniai indai, kurie buvo naudojami fermentacijai. Juos įkasti į terasą buvo labai praktiška: vynas fermentuodavo stabilesnėje temperatūroje, o pats indas būdavo apsaugotas nuo mechaninių pažeidimų. Kai kurie tokie doliai vis dar randami savo originaliose vietose, nors jie gali būti apleisti jau kelis šimtmečius.
Įdomu tai, kad kai kurios šiuolaikinės Priorato vyninės grįžta prie šios senovinės praktikos. Jos įkasa šiuolaikinius keramikinius ar betoninius indus į žemę, siekdamos atkurti tas pačias sąlygas, kuriomis naudojosi jų protėviai. Tai puikus pavyzdys, kaip archeologiniai atradimai gali įkvėpti šiuolaikinę vyndarystę.
Ką tai reiškia šiuolaikiniam Prioratui
Archeologiniai radiniai Priorato laukuose – tai ne tik akademinis susidomėjimas. Jie turi tiesioginę įtaką tam, kaip mes suvokiame šį regioną ir jo vynus. Kai sužinome, kad čia vynas buvo gaminamas jau prieš du tūkstančius metų, panašiomis technologijomis ir iš panašių vynuogių, tai suteikia papildomos vertės ir autentiškumo šiuolaikiniams vynams.
Daugelis Priorato vyninių aktyviai bendradarbiauja su archeologais. Jos finansuoja kasinėjimus savo žemėse, kuria muziejus ir lankytojų centrus, kur eksponuojami rasti indai ir kiti artefaktai. Tai ne tik padeda išsaugoti kultūrinį paveldą, bet ir sukuria papildomą patrauklumą turistams, kurie atvyksta į regioną ne tik vyno degustuoti, bet ir paliesti gyvos istorijos.
Kai kurios vyninės net atkuria senovines vyndarystės technikas, naudodamos replikas senųjų indų. Tai leidžia eksperimentuoti ir geriau suprasti, kaip skirtingi indai ir metodai veikia vyno charakterį. Pavyzdžiui, fermentacija molinėse amforose suteikia vynui visiškai kitokių tekstūrinių savybių nei fermentacija nerūdijančio plieno talpyklose ar ąžuolo statinėse.
Kaip atpažinti autentišką istorinį indą
Jei kada nors turėsite galimybę apsilankyti Priorato vyninėje ar muziejuje, kur eksponuojami archeologiniai radiniai, verta žinoti, kaip atpažinti tikrus senovinius indus. Pirma, atkreipkite dėmesį į molio spalvą ir tekstūrą – senovinė keramika dažnai turi nelygų paviršių, matomas rankų darbo žymes, netolygų degimą.
Antra, tikri archeologiniai radiniai dažnai būna neišlikę vientisi – jie turi įtrūkimų, trūkstamų dalių, kurios buvo restauruotos. Jei matote tobulai išlikusį „senovinį” indą, greičiausiai tai yra reprodukcija. Trečia, tikri senoviniai indai viduje dažnai turi tartrato nuosėdų pėdsakų – tai kristalizavęsis vyno rūgštis, kuri per šimtmečius įsiėdė į porėtą molį.
Daugelis Priorato vyninių siūlo specialias ekskursijas, kuriose galite ne tik pamatyti, bet ir paliesti reprodukcijas senovinių indų, o kartais net paragauti vyno, kuris buvo fermentuotas ar sendintas tokiuose induose. Tai neįkainojama patirtis, leidžianti geriau suprasti regiono vyndarystės tradiciją.
Kai praeitis susitinka su ateitimi
Priorato vyno indų kapai – tai ne tik praeities reliktai. Jie yra gyvas dialogas tarp kartų, kuris tęsiasi ir šiandien. Kiekvienas naujas radinys praturtina mūsų supratimą apie tai, kaip vynas buvo gaminamas, laikomas ir vertinamas skirtingais istorijos laikotarpiais. Ir svarbiausia – jie primena, kad vyndarystė nėra tik verslas ar amatai, bet ir kultūrinė tradicija, kuri jungia mus su tais, kurie dirbo šiuose laukuose prieš šimtmečius.
Šiuolaikiniai Priorato vyndariai, kurdami savo vynus, neša šią tradiciją į priekį. Jie eksperimentuoja su senovinėmis technikomis, grįžta prie užmirštų veislių, naudoja panašius indus kaip jų protėviai. Tuo pačiu metu jie taiko naujausias technologijas ir žinias, kurios leidžia pasiekti aukščiausią kokybę. Šis praeities ir dabarties derinys ir yra tikroji Priorato vyno dvasia.
Kai kitą kartą atidarote butelį Priorato vyno – nesvarbu, ar tai būtų jaunas Garnacha, ar brandus Cariñena, ar kompleksiškas mišinys – prisiminkite, kad po jūsų kojomis, tose pačiose terasose, galbūt tebeglūdi senovinių indų liekanos. Ir kas žino, galbūt būtent tame indu, prieš du tūkstančius metų, kažkas gėrė panašų vyną, džiaugėsi panašiais skoniais ir taip pat stebėjosi šio nuostabaus regiono dovanomis.