Kai šiandien vaikštome po senus Priorato vienuolynus, retai pagalvojame, kas slypi po mūsų kojomis. O ten, giliai po žeme, driekiasi tikras labirintas – tuneliai, kurie kadaise buvo ne tik praktinės paskirties koridoriai, bet ir slapti keliai, kuriais tekėjo ne viena vyno statinė. Priorato regiono istorija yra kupina intrigų, o vyno kontrabanda – tai viena iš labiausiai užslėptų, tačiau egzistuojančių šio krašto paveldo dalių.
Kartūzų ordino palikimas ir požeminė architektūra
Scala Dei vienuolynas, įkurtas 1163 metais, buvo pirmasis kartūzų ordino vienuolynas Iberijos pusiasalyje. Vienuoliai čia ne tik meldėsi – jie kūrė vieną pažangiausių to meto vyno gamybos centrų. Bet kodėl jiems prireikė tokios sudėtingos požeminės infrastruktūros?
Atsakymas slypi ne tik praktinėje pusėje. Taip, tuneliai buvo naudingi vėsinant vyną, laikant atsargas, bet jie taip pat leido vienuoliams išlaikyti tam tikrą nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios. Kai karališkieji mokesčių rinkėjai ateidavo skaičiuoti statines, dalis produkcijos jau būdavo saugiai paslėpta požemyje arba net išgabenta į kitus vienuolynus per šiuos slaptus kelius.
Archeologai, tyrinėję Scala Dei griuvėsius, aptiko ne vieną netikėtumą. Kai kurie tuneliai siekė kelis kilometrus ir turėjo išėjimus visai netikėtose vietose – kartais net už vienuolyno teritorijos ribų. Vienas iš tokių tunelių, kaip manoma, vedė tiesiai į Siurana kalnų masyvą, kur buvo galima saugiai paslėpti prekes nuo nepageidaujamų akių.
Vyno kontrabanda viduramžiais: ne tik apie pinigus
Būtų klaida manyti, kad vyno kontrabanda buvo vien ekonominis reiškinys. Viduramžių Katalonijoje vynas buvo daugiau nei prekė – tai buvo politikos, religijos ir socialinės galios įrankis. Kai kurie Garnacha ir Carinyena (Cariñena) vynai, gaminami Priorato vienuolynuose, buvo tokie vertingi, kad jų prekyba buvo griežtai reguliuojama.
Vienuoliai turėjo privilegiją gaminti vyną, bet ne visada turėjo laisvę jį parduoti, kaip norėjo. Karališkieji dekretai dažnai nustatydavo, kam, kiek ir už kokią kainą galima parduoti. Čia ir prasidėdavo kūrybiškumas. Oficialiai vienuolynas deklaruodavo vieną kiekį, o faktiškai per tunelius išgabendavo gerokai daugiau.
Įdomu tai, kad ne visi tuneliai buvo skirti kontrabandai tradicine prasme. Kai kurie jų buvo naudojami mainų prekybai tarp skirtingų vienuolynų. Pavyzdžiui, Scala Dei vienuolynas galėjo išsiųsti savo geriausio Garnacha į Poblet vienuolyną mainais į žemės ūkio įrankius ar knygas. Tokia prekyba oficialiai nebuvo apmokestinama, nes laikyta vidine ordino reikalu.
Technologiniai sprendimai požeminiuose vyno saugyklose
Priorato vienuolių inžineriniai gebėjimai buvo tikrai įspūdingi. Tuneliai nebuvo tik paprastos skylės žemėje – tai buvo kruopščiai suprojektuotos struktūros su ventiliacijos sistemomis, vandens nutekėjimo kanalais ir net specialiais nišomis statinėms laikyti.
Temperatūra šiuose tuneliuose išlaikydavo stabilią 12-14 laipsnių Celsijaus temperatūrą visus metus – idealias sąlygas vyno brandinimui. Drėgmė taip pat buvo kontroliuojama per specialius akmeninių sienų porų sistemą. Vienuoliai suprato, kad pernelyg sausa aplinka gali sugadinti medinius statines, o per drėgna – skatinti pelėsių augimą.
Kai kuriuose tuneliuose buvo įrengtos net slaptosios durys ir mechanizmai, kurie leisdavo greitai užblokuoti praėjimus pavojaus atveju. Archeologai aptiko sudėtingus svertų sistemas, kurios galėjo nuleisti sunkius akmenis ir visiškai užblokuoti tunelį per kelias sekundes. Tai rodo, kad vienuoliai tikrai rimtai žiūrėjo į savo požeminės imperijos apsaugą.
Garsiausios kontrabandos istorijos ir legendos
Viena populiariausių legendų pasakoja apie 1348 metus, kai Europą siaubė maras. Scala Dei vienuolynas turėjo didžiules Garnacha vyno atsargas, kurias laikė požeminėse saugyklose. Kai liga pasiekė Prioratą, vienuoliai nusprendė, kad jų vynas gali padėti gydyti ligonius (viduramžiais vynas buvo laikomas gydomąja priemone).
Tačiau karališkoji valdžia uždraudė bet kokį prekių judėjimą iš paveiktų regionų. Vienuoliai, nepaisant draudimo, per slaptus tunelius pradėjo gabenti vyną į aplinkinius kaimus. Pasakojama, kad būtent šis „kontrabandinis” vynas padėjo išgyventi daugeliui vietinių gyventojų, nors medicininė jo vertė buvo greičiausiai minimali – tiesiog žmonės turėjo ką gerti ir kuo stiprintis.
Kita įdomi istorija siejama su XV amžiaus viduriu, kai Aragonijos karalius bandė įvesti naują vyno mokestį. Priorato vienuolynai organizavo tikrą pasipriešinimą. Per kelis mėnesius jie per tunelius išgabeno tūkstančius litrų vyno, oficialiai deklaruodami, kad derlius buvo prastas. Karališkieji inspektoriai nieko neįtarė, kol vietiniame turguje staiga nepasirodė neįprastai daug „privačių” vyno pardavėjų.
Archeologiniai atradimai ir šiuolaikiniai tyrimai
Pastaraisiais dešimtmečiais Priorato tuneliai sulaukė didelio archeologų dėmesio. 2003 metais, renovuojant vieną iš senosios Scala Dei dalių, buvo atsitiktinai aptiktas gerai išsilikęs tunelis su vis dar stovėjusiomis senomis vyno statinėmis. Kai kurios jų vis dar turėjo likučių, kuriuos pavyko išanalizuoti.
Analizė parodė, kad šiose statinėse buvo laikomas labai koncentruotas, greičiausiai stiprintas vynas – panašus į tai, ką šiandien vadintume natūraliu saldiniu vynu. Tai buvo netikėtas atradimas, nes iki tol manyta, kad tokio tipo vynai Priorato regione pradėti gaminti tik XVIII amžiuje. Dabar aišku, kad vienuoliai šią technologiją išmanė jau keliais šimtmečiais anksčiau.
Moderniomis georadaro technologijomis buvo nuskenuota didelė Priorato vienuolynų teritorija. Rezultatai stulbinantys – tunelių tinklas yra daug didesnis, nei manyta. Kai kurie tuneliai tęsiasi net 5-7 kilometrus ir jungia kelis skirtingus vienuolynus. Tai rodo, kad egzistavo tikra požeminė komunikacijų sistema, kuri leido vienuoliams palaikyti ryšius ir vykdyti prekybą nepriklausomai nuo paviršiuje vykstančių politinių įvykių.
Kaip tuneliai formavo Priorato vyno kultūrą
Šie slapti keliai turėjo įtakos ne tik kontrabandai – jie iš esmės formavo Priorato vyno gamybos tradiciją. Galimybė saugiai laikyti vyną požemyje leido vienuoliams eksperimentuoti su ilgesniu brandinimu. Jie galėjo rizikuoti ir laikyti vyną statinėse ne vienus, o dvejus ar net trejus metus, stebėdami, kaip jis keičiasi.
Būtent šie eksperimentai padėjo sukurti tai, ką šiandien vadiname klasikiniu Priorato stiliumi – koncentruotus, galingus, tačiau elegantiškus raudonuosius vynus iš Garnacha ir Carinyena vynuogių. Stabilios požeminės sąlygos leido vienuoliams geriau suprasti vyno senėjimo procesus ir perduoti šias žinias iš kartos į kartą.
Be to, tuneliai tapo savotišku saugumu. Kai viršuje siautėjo karai, epidemijos ar politiniai neramumai, požemyje gyvenimas tęsėsi. Vynas toliau brendo, vienuoliai toliau mokėsi ir eksperimentavo. Ši kontinuiteto garantija buvo neįkainojama vyno kultūros išsaugojimui.
Įdomu ir tai, kad požeminė aplinka turėjo įtakos net vynuogių selekcijos darbui. Vienuoliai galėjo ilgiau laikyti skirtingų vynuogių rūšių vynus ir palyginti, kaip jie sensta. Tai padėjo jiems identifikuoti geriausias vietines veisles – tas pačias Garnacha ir Carinyena, kurios iki šiol yra Priorato vyno pagrindas.
Šiuolaikiniai vynininkystės namai ir istorinis palikimas
Šiandien kai kurios Priorato vynininkystės vis dar naudoja senus vienuolynų tunelius arba stato naujas požemines rūsys, įkvėptas istorinių pavyzdžių. Alvaro Palacios, vienas žymiausių regiono vynininkų, savo rūsyje atkūrė panašias sąlygas, kokios būdavo vienuolių tuneliuose – ta pati temperatūra, drėgmė, net akmeninės sienos.
Clos Mogador, kitas garsus Priorato vardas, taip pat turi požeminę dalį, kuri buvo suprojektuota remiantis archeologiniais tyrimais. Jų vynininkystės vadovas kartą pasakė: „Mes nesame pirmieji, kurie čia gamina vyną. Mes tik tęsiame tai, ką pradėjo vienuoliai prieš 800 metų. Ir jei jie naudojo tunelius, kodėl mes turėtume to nedaryti?”
Kai kurios vynininkystės net siūlo ekskursijas po autentiškus senus tunelius. Tai neįtikėtina patirtis – vaikščioti tais pačiais keliais, kuriais kadaise vienuoliai gabeno savo vertingiausią produkciją. Kai kuriuose tuneliuose vis dar galima pamatyti senas statinių vietas, įrankių laikymo nišas, net vienuolių išraižytus užrašus ant sienų.
Paslaptys, kurios tebegyvena po žeme
Nors daug jau atrasta ir ištirta, Priorato tuneliai vis dar saugo nemažai paslapčių. Ne visi jie yra ištyrinėti – kai kurie vis dar užgriuvę, kiti užpildyti žemėmis per šimtmečius. Archeologai mano, kad gali būti dar neaptiktų šakų, galbūt net ištisų požeminių kambarių kompleksų.
Vietiniai gyventojai pasakoja istorijas apie keistus garsus, girdimus tam tikrose vietose naktimis. Skeptikai juokiasi, bet romantikai mėgsta galvoti, kad tai galbūt vienuolių vaiduokliai vis dar saugoja savo slaptus vyno kelius. Tikrovė greičiausiai prozaiškesnė – tai tiesiog vėjo garsai, sklindantys per ventiliacijos šachtas, bet legendos gyvena.
Kai kurios vynininkystės, renovuodamos senus pastatus, vis dar kartais užtinka netikėtų atradimų. Prieš kelerius metus viena vynininkystė aptiko slaptą kambarį po savo rūsio grindimis. Jame buvo senovinių butelių, dokumentų ir net vienuolių užrašų knyga su receptais. Tai primena, kad Priorato žemė vis dar turi ką papasakoti.
Šie tuneliai – tai daugiau nei tik istorinis kuriozas. Jie yra gyvas liudijimas to, kaip žmonės visais laikais rasdavo būdų apeiti kliūtis, saugoti tai, kas jiems svarbu, ir tęsti savo amatą nepriklausomai nuo aplinkybių. Kiekvienas šių tunelių metras pasakoja istoriją apie išradingumą, atkaklumą ir nepalaužiamą meilę vynui. Kai kitą kartą ragausite Priorato vyną, prisiminkite, kad jo šaknys – ne tik vynuogynuose, bet ir giliai po žeme, tuose slaptuose keliuose, kuriais kadaise tekėjo kontrabandinis nektaras ir kartu su juo – visa regiono istorija.