Kai vynas buvo vaistas, o ne tik gėrimas
Šiandien vyną geriame vakarienei, švenčiame su juo svarbius įvykius ar tiesiog atsipalaiduojame po sunkios dienos. Bet senovės ispanai į vyną žiūrėjo visai kitaip – tai buvo vaistinė butelyje. Nuo galvos skausmo iki virškinimo problemų, nuo žaizdų gydymo iki širdies stiprinimo – vynas buvo pagrindinis ingredientas daugelyje gydymo receptų.
Ispanijoje, kur vynuogystės tradicija siekia dar romėnų laikus, vyno medicininė paskirtis buvo ne mada, o rimta praktika. Viduramžių vienuolynuose vienuoliai ne tik gamino vyną mišioms, bet ir kruopščiai užrašinėjo receptus, kaip jį derinti su žolelėmis, prieskoniais ir kitais ingredientais, kad pagydytų įvairias ligas. Kai kurie iš šių receptų atrodo keistai mūsų šiuolaikinėms ausims, bet daugelis turėjo tikrą pagrindą – šiandien mokslininkai patvirtina, kad daugelis tų ingredientų iš tiesų turėjo gydančių savybių.
Raudonasis vynas – kraujo draugas
Senovės ispanų gydytojai buvo įsitikinę, kad raudonasis vynas stiprina kraują ir padeda kovoti su silpnumu. Ir žinote ką? Jie nebuvo visiškai neteisūs. Raudonajame vyne esantys polifenoliai, ypač resveratrolis, iš tiesų turi antioksidacinių savybių. Bet senovės gydytojai ėjo dar toliau.
Vienas populiariausių receptų buvo „vynas su geležimi” – į raudonąjį vyną įmerkdavo įkaitintą geležies gabalą ir leisdavo atvėsti. Tikėta, kad toks vynas ypač naudingas anemijos atveju. Nors šiandien mes žinome geresnius būdus papildyti geležies atsargas organizme, idėja nebuvo visiškai beprotiška – geležis iš tiesų šiek tiek tirpdavo vyne.
Kastilijos regione buvo populiarus receptas su Tempranillo vynu, į kurį pridėdavo šalavijų, rozmarinų ir šiek tiek medaus. Šį mišinį reikėjo gerti po mažą taurelę prieš valgį, kad „kraujas tekėtų geriau ir širdis būtų stipresnė”. Tempranillo, kaip vyno rūšis turinti gana daug taninų, tikrai suteikia tam tikrą stiprumo pojūtį, o žolelės pridėdavo aromato ir savo gydančių savybių.
Baltasis vynas virškinimui ir ne tik
Jei raudonasis vynas buvo skirtas kraujui stiprinti, tai baltasis buvo virškinimo sistemos gelbėtojas. Lengvesnis, rūgštesnis, jis buvo naudojamas visur, kur reikėjo „išvalyti” ar „atgaivinti” organizmą.
Katalonijoje, ypač Priorato regiono apylinkėse, buvo populiarus receptas su Garnacha Blanca – baltąjį vyną maišydavo su šviežiai spaustu citrinų sultimis ir mėtos lapeliais. Šis mišinys buvo laikomas puikiu virškinimo gerintoju, ypač po sunkaus valgio. Ir iš tiesų, rūgštis stimuliuoja virškinimo sulčių gamybą, o mėta ramina skrandį.
Kitas įdomus receptas – vynas su kmynais. Baltąjį vyną šildydavo (bet ne verdavo!), pridėdavo saują kmynų sėklų ir leisdavo išstovėti per naktį. Ryte šį vyną reikėjo gerti tuščiu skrandžiu nuo pilvo pūtimo ir dujų. Kmynai iš tiesų turi karminatyvių savybių – padeda išvesti dujas iš virškinimo trakto.
Andalūzijoje buvo populiarus receptas su Pedro Ximénez – šį saldųjį vyną maišydavo su šafranu ir naudodavo kaip tonizuojantį gėrimą silpniems ligoniams. Saldus vynas teikė energijos, o šafranas buvo laikomas nuotaikos gerintoju. Šiandien žinome, kad šafrane esantys junginiai iš tiesų gali turėti lengvą antidepresantinį poveikį.
Vynas su prieskoniais – universalus vaistas
Viduramžiais ir vėliau, iki pat XIX amžiaus, Ispanijoje buvo labai populiarūs taip vadinami „prieskoniniai vynai” arba „hipokrato vynai” – pavadinti graikų gydytojo Hipokrato garbei. Tai buvo vynas, į kurį įmirkydavo įvairius prieskonius, žoleles ir net šaknis, ir leisdavo išstovėti kelias savaites ar net mėnesius.
Vienas klasikinių receptų: į Monastrell vyną (stiprų raudonąjį) pridėdavo cinamono lazdelę, kelias gvazdikėlių žiedus, kardamono sėklų, imbiero gabaliuką ir apelsinų žievelių. Šis mišinys turėjo stovėti mažiausiai mėnesį tamsioje vietoje. Gautą vyną gerdavo po šaukštą kelis kartus per dieną nuo peršalimo, kosulio ir bendro silpnumo.
Kitas populiarus variantas buvo vynas su česnakais. Taip, skamba keistai, bet tai buvo labai paplitęs receptas! Į baltąjį vyną (dažnai Albariño ar Verdejo) įmerkdavo kelias česnako skiltelias ir leisdavo stovėti savaitę. Šis vynas buvo laikomas puikiu priešinfekciniu vaistų, ypač žiemos metu. Ir iš tiesų, česnake esantis alicinas turi antibakterines savybes, o vyno alkoholis padėdavo išjudinti aktyvias medžiagas.
Vyno kompresas – išorinis gydymas
Ne tik gėrimas! Ispanai naudojo vyną ir išoriškai. Vyno kompresai buvo populiarūs žaizdų gydymui, sumušimams ir net odos ligoms.
Raudonojo vyno kompresai buvo naudojami sumušimams – manyta, kad vyno taninai padeda sumažinti patinimą ir paspartina gijimą. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad taninai iš tiesų turi adsorbcinių ir uždegimą mažinančių savybių, nors šiandien turime efektyvesnių priemonių.
Baltojo vyno kompresai buvo naudojami lengvoms žaizdoms ir nudegimams. Vyno rūgštingumas turėjo antiseptinį poveikį. Viename senoviniame recepte rekomenduojama Macabeo vyną sumaišyti su medumi ir šiuo mišiniu tepti nedidelius nudegimus. Medus iš tiesų turi antibakterinių savybių ir skatina žaizdų gijimą, o vynas veikė kaip valiklis.
Katalonijos kalnuose buvo tradicija naudoti vyną su rozmarinais kojų vonelėms. Į šiltą vandenį pildavo taurę raudonojo vyno ir pridėdavo saują šviežių rozmarinų. Tokios vonelės buvo laikomos puikiu būdu numalšinti pavargusias kojas po ilgos dienos darbuose. Rozmarinai turi uždegimą mažinančių savybių ir gerina kraujotaką, o šiltas vynas tiesiog maloniai atpalaiduoja.
Vynas kaip vaistų nešiklis
Vienas įdomiausių senovės vyno medicinos aspektų – jo naudojimas kaip kitų vaistų „nešiklio”. Kadangi daugelis vaistinių medžiagų yra geriau tirpios alkoholyje nei vandenyje, vynas buvo idealus ištraukti ir saugoti aktyvias medžiagas iš augalų.
Ispanijos vienuolynuose buvo sukurta daugybė tokių „vaistinių vynų”. Pavyzdžiui, žinomas „šv. Jono vynas”, kuris buvo gaminamas įmerkiant žvėrobojų žiedus į baltąjį vyną (dažnai Xarel-lo) per šv. Jono naktį (birželio 23-24 d.). Šis vynas buvo laikomas puikiu nervų raminamuoju ir miego gerintoju. Šiuolaikinė medicina patvirtina, kad jonažolė iš tiesų turi lengvą antidepresantinį ir nervinę sistemą raminantį poveikį.
Kitas pavyzdys – „meškauogių vynas”. Į Grenache vyną įmerkdavo džiovintų meškauogių ir leisdavo stovėti mėnesį. Šis vynas buvo naudojamas šlapimo takų infekcijoms gydyti. Meškauogės iš tiesų turi antiseptinių savybių šlapimo takams, nors šiandien jas vartojame kitais būdais.
Labai populiarus buvo ir „kvapo vynas” – į stiprų raudonąjį vyną įmerkdavo levandų žiedų, rozmarinų, mėtų ir kitų aromatinių žolelių. Šį vyną naudodavo ne tik gėrimui, bet ir kaip kvapų priemonę – jo garais kvėpuodavo esant galvos skausmui ar nuovargiui. Aromaterapijos principai buvo žinomi dar tada, kai niekas taip jų nevadino!
Šventinis vynas – ne tik sakramentas
Bažnyčioje naudojamas vynas irgi buvo laikomas turinčiu gydančių savybių, bet ne dėl kokių nors ypatingų ingredientų – dėl pačio sakrališkumo. Tikėta, kad pašventintas vynas turi ypatingą galią kovoti su ligomis, ypač „dvasinės kilmės” negalavimais.
Bet buvo ir praktinė pusė. Mišioms naudojamas vynas paprastai buvo labai geros kokybės, švarus ir tinkamai saugomas. Viduramžiais, kai daugelis gėrimų galėjo būti užteršti bakterijomis, bažnytinis vynas buvo vienas saugiausių variantų. Parellada ir Malvasia buvo dažnai naudojamos mišių vynui gaminti Katalonijoje, o šios vyno rūšys pasižymi gana aukštu rūgštingumu, kuris padeda išsaugoti vyną švarų.
Kai kuriose Ispanijos vietovėse buvo tradicija ligoniams duoti po gurkšnelį mišių vyno – tikėta, kad tai padeda pasveikti. Nors šiandien mes žinome, kad pats vynas čia nepadėjo, placebo efektas ir tikėjimas galėjo turėti teigiamą psichologinį poveikį, kuris irgi svarbus gydymui.
Ką šiandien galime pasimokyti iš senovės receptų
Žinoma, šiandien niekas nerekomenduoja gydyti rimtų ligų vynu – tam turime šiuolaikinę mediciną. Bet kai kurie principai iš senovės vyno medicinos vis dar turi prasmę, tik šiek tiek kitokiame kontekste.
Pirma, saikingas vyno vartojimas iš tiesų gali turėti tam tikrų sveikatos naudų. Tyrimai rodo, kad viena taurelė raudonojo vyno per dieną gali būti naudinga širdies sveikatai, nors mechanizmas vis dar diskutuojamas. Cariñena ir Garnacha, turinčios daug antioksidantų, gali būti geras pasirinkimas, jei norite maksimalios naudos.
Antra, daugelis žolelių ir prieskonių, kuriuos senovės ispanai maišydavo su vynu, iš tiesų turi gydančių savybių. Galbūt ne būtina jų merkti į vyną, bet galime juos vartoti kitais būdais. Rozmarinai, čiobrelis, šalavijas, kmynai – visa tai puikūs papildymai mūsų mitybai.
Trečia, idėja derinti vyną su maistu sveikatos labui vis dar aktuali. Viduržemio jūros dieta, kurios dalis yra saikingas vyno vartojimas su maistu, yra viena sveikiausių pasaulyje. Ispanai tai žinojo instinktyviai – vynas su maistu ne tik skanesnis, bet ir geriau įsisavinamas, o jo poveikis organizmui švelnесnis.
Ketvirta, kai kurie senovės receptai įkvėpė šiuolaikinius gėrimus. Pavyzdžiui, vermutai – tai iš esmės vynas su žolelėmis ir prieskoniais, kurių receptai kilo būtent iš vaistinių vynų tradicijos. Moscatel pagrindu pagaminti vermutai Ispanijoje vis dar labai populiarūs.
Praktiškai, jei norite pabandyti kažką panašaus į senovės receptus šiuolaikiškai, galite pasigaminti sangriją su naudingais ingredientais. Pavyzdžiui, Bobal vyną sumaišykite su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, pridėkite cinamono lazdelę, kelias gvazdikėlių žiedus ir šiek tiek medaus. Tai bus skanūs ir šiek tiek sveikesni nei paprastas vynas, nors, žinoma, vis tiek su alkoholiu, tad saikingumas būtinas.
Arba galite pasigaminti šiltą vyną žiemos vakarui – Mencía vyną pašildykite (bet nevirkite!), pridėkite apelsinų žievelių, cinamono, gvazdikėlių ir imbiero. Tai bus ne tik šiltas ir jaukus gėrimas, bet ir puikus būdas sušilti ir sustiprinti imuninę sistemą šaltuoju metų laiku. Prieskoniai iš tiesų turi antioksidacinių ir uždegimą mažinančių savybių.
Vynas kaip gyvenimo būdo dalis, o ne stebuklingas eliksyras
Grįžtant prie senovės ispanų požiūrio į vyną kaip vaistą, svarbu suprasti kontekstą. Jie neturėjo antibiotikų, skausmą malšinančių tablečių ar šiuolaikinių vaistų. Vynas buvo viena iš nedaugelio priemonių, kurias jie turėjo, ir jie maksimaliai išnaudojo jo galimybes.
Bet dar svarbiau – jie žiūrėjo į vyną kaip į gyvenimo būdo dalį, o ne kaip į atskirą „vaistą”. Vynas buvo vartojamas su maistu, šeimos rate, per šventes ir kasdieniame gyvenime. Galbūt būtent šis holistinis požiūris ir buvo tikroji „medicina” – ne pats vynas atskirai, bet visas gyvenimo būdas, kurio jis buvo dalis.
Šiandien, kai gyvename greitame pasaulyje, pilname streso ir dirbtinių produktų, galbūt verta prisiminti tą senovės išmintį. Ne būtinai gydytis vynu, bet įtraukti jį į sveiko, subalansuoto gyvenimo būdo kontekstą. Taurelė gero Priorato vyno su draugais ar šeima, mėgaujantis lėtu valgiu ir gera kompanija – galbūt tai ir yra tikroji „vyno medicina”, kuri veikia net šiandien.