Kai kalba eina apie laiką butelyje
Priorat – tai ne tik vienas gražiausių Katalonijos kampelių, bet ir vieta, kur vynas turi savo charakterį, istoriją ir, svarbiausia, gebėjimą keistis laikui bėgant. Kai bandai seną Priorato vyną, ne tik ragauji skysčio – tu ragauji laiko sluoksnius, technologijų evoliuciją ir net klimato pokyčius. Per pastaruosius šimtą metų DOQ Priorat vynai praėjo kelią nuo rustikališkų, stiprių kaimo gėrimų iki rafinuotų, tarptautiškai pripažintų kūrinių.
Įdomiausia tai, kad šis pokytis nebuvo tiesus. Būta nuosmukių, pamiršimo periodų, o paskui – triuškinančio atgimimo. Šiandien, kai atidarai 1920-ųjų ar 1950-ųjų Priorato butelį (jei tau pasiseka tokį rasti), tu ragauji visiškai kitokį vyną nei tas, kuris pilamas į taures dabar. Bet ar tai reiškia, kad senasis buvo blogesnis? Ne visai. Tiesiog kitoks.
Senojo pasaulio Priorat: kai Garnacha valdė viską
Iki XX amžiaus vidurio Priorat buvo beveik pamirštas regionas. Filokseros epidemija XIX amžiaus pabaigoje sunaikino didžiąją dalį vynuogynų, o žmonės masiškai kraustėsi į miestus. Tie, kurie liko, augino vyną sau ir artimiausiems kaimynams. Dominavo Garnacha (Grenache) – vietinė karalienė, kuri čia augo šimtmečius.
Tie senieji vynai buvo stiprūs, dažnai virš 15 laipsnių, su ryškiu alkoholio pojūčiu. Jie nebuvo skirti ilgam sendinimui – bent jau ne taip, kaip mes tai suprantame šiandien. Dažnai tai buvo „vino de mesa” – stalo vynas, kurį gerdavo su maistu, nesukdami galvos dėl sudėtingumo ar aromato niuansų. Tačiau kai kurie ūkininkai gamino ir „vino rancio” – oksidacinį vyną, kuris sendintas medinėse statinėse po saulės spinduliais, įgydamas riešutinių, karamelizuotų tonų.
Vyno gamyba buvo tradicinė: ilga maceracija betoninėse ar medinėse talpose, minimalus technologijų naudojimas, natūralios mielės. Dažnai vynuogės buvo peraugusios, todėl vynas būdavo ne tik stiprus, bet ir šiek tiek rustikalus – su žaliųjų stiebų tonais, kartėliu, bet ir nuostabia koncentracija.
Atgimimas 1980-1990-aisiais: kai atėjo modernistai
Tikrasis lūžis įvyko, kai į Prioratą atvyko grupė entuziastų, vadovaujama Renė Barbier ir kitų vizionierių. Jie pamatė potencialą senuose vynuogynuose, licorella dirvožemyje ir unikaliam mikroklimatui. Bet svarbiausia – jie atnešė naują filosofiją.
Naujieji gamintojai pradėjo eksperimentuoti su tarptautinėmis vynuogių veislėmis: Cabernet Sauvignon, Syrah, Merlot. Jie įvedė prancūziško stiliaus sendinimą naujose ąžuolinėse statinėse, kontroliuojamą fermentaciją, griežtą derliaus kontrolę. Staiga Priorat vynai tapo tamsesni, ekstraktyvesni, su ryškiais ąžuolo tonais – vanile, cinamonu, kava.
Šis periodas sukūrė tai, ką galėtume pavadinti „tarptautiniu Priorato stiliumi”. Vynai tapo galingesni, bet kartu ir elegantiškesni. Jie pradėjo konkuruoti su geriausiais pasaulio vynais ir laimėti aukščiausius įvertinimus. Tačiau kai kurie kritikai pradėjo klausinėti: ar nepamiršome tikrosios Priorato esmės?
Technologijų šuolis ir jo poveikis skoniui
Palyginus 1960-ųjų ir 2000-ųjų Priorato vynus, akivaizdus ne tik stilistinis, bet ir technologinis skirtumas. Šiuolaikiniai vyniniai turi temperatūros kontrolę, pneumatinius presus, gravitacinius rūsius, kur vynuogės keliauja be siurblių. Visa tai leidžia išgauti švelnesnį, tikslesnį skonį.
Seniau fermentacija vyko natūralioje temperatūroje – kartais per aukštoje, todėl vynas galėjo įgyti kepintų tonų. Dabar fermentacija kontroliuojama kas laipsnį, išsaugant vaisių aromatus ir šviežumą. Maceracija tapo švelnesnė, išvengiama per daug šiurkščių taninų.
Bet įdomiausia, kad kai kurie gamintojai dabar grįžta prie senųjų metodų – tik sąmoningai. Jie naudoja betonines kiaušinio formos talpas, amforas, dideles senas statines. Tai ne nostalgija, o siekis sujungti geriausias abiejų pasaulių savybes: senąją autentiką ir šiuolaikinį tikslumą.
Klimato kaita ir jos atspindys taurėje
Negalima kalbėti apie vyno evoliuciją neminint klimato. Per pastaruosius 50 metų vidutinė temperatūra Priorat pakilo maždaug 1,5 laipsnio. Tai gali atrodyti nedaug, bet vynuogynams tai milžiniškas pokytis.
Vynuogės dabar noksta anksčiau, o cukraus kiekis jose didėja greičiau nei fenolinis nokimas. Tai reiškia, kad gamintojai susiduria su dilemomis: ar skinti anksčiau ir išlaikyti rūgštingumą, bet prarasti kompleksiškumą? Ar laukti pilno nokimo, bet rizikuoti per aukštu alkoholiu?
Senieji Priorato vynai dažnai turėjo 13,5-14,5 laipsnių alkoholio. Šiandien retas vynas yra žemiau 14,5, o daugelis siekia 15-16 laipsnių. Tai keičia vyno balansą, tekstūrą, net senėjimo potencialą. Kai kurie gamintojai jau eksperimentuoja su aukštesniuose plotuose esančiais vynuogynais ar grįžta prie senųjų, vėsesnių vietų.
Nuo monovarietinių iki blendų: sudėties metamorfozės
Senasis Priorat buvo Garnachos karalystė. Dažnai tai buvo 100% Garnacha arba jos mišinys su nedideliu Cariñena (Carignan) kiekiu. Šie vynai turėjo raudonųjų vaisių – braškių, avietių, vyšnių – aromatus, kartais su žolelių niuansais.
Modernizacijos laikotarpiu atsirado sudėtingi blendai: Garnacha su Cabernet Sauvignon, Syrah, Merlot. Tai suteikė vynams daugiau struktūros, juodųjų vaisių tonų, tarptautinės atpažįstamumo. Tokie vynai tapo galingesni, tamsesni, ekstraktyvesni.
Dabar matome trečią bangą – grįžimą prie vietos veislių, bet su šiuolaikiniu požiūriu. Gamintojai vėl vertina senus Garnachos ir Cariñenos vynuogynus, bet gamina iš jų rafinuotus, elegantiškus vynus. Kai kurie net eksperimentuoja su beveik išnykusiomis vietinėmis veislėmis kaip Garnacha Peluda ar baltąja Garnacha Blanca.
Sendinimo filosofijos: nuo oksidacijos iki redukcijos
Vienas didžiausių pasikeitimų – kaip vynai sendinami. Senasis Priorat dažnai buvo sendinamas didelėse, senose medinėse statinėse, kur vyko lėta oksidacija. Tai suteikdavo vynui riešutinių, džiovintų vaisių, kartais net sherry tipo tonų.
Modernusis Priorat sendinamas naujose prancūziškosiose ąžuolo statinėse, kur vynas lieka reduktyvesnis, išsaugodamas vaisių šviežumą. Ąžuolas suteikia vanilės, prieskonių, kartais dūmų tonų. Sendinimo laikas pailgėjo – nuo kelių mėnesių iki 18-24 mėnesių ar net ilgiau.
Dabar kai kurie gamintojai eksperimentuoja su skirtingų dydžių statinėmis, skirtingo kepinimo lygio ąžuolu, netgi keramika ar betonu. Tikslas – leisti vynui išreikšti terroir, o ne maskuoti jį mediena. Tai reiškia, kad šiuolaikiniai Priorato vynai, nors ir sendinami ąžuole, dažnai turi subtilesnį medžio poveikį nei prieš 20 metų.
Ką tai reiškia tau, gėrėjui: praktiniai patarimai
Jei turi galimybę palyginti skirtingų epochų Priorato vynus, tai neįkainojama patirtis. Bet kaip juos suprasti ir įvertinti?
Pirma, nepyk senųjų vynų už tai, kad jie kitoki. Jei randi 1970-ųjų ar 1980-ųjų Priorato butelį, tikėkis rustikališkumo, galbūt šiek tiek volatilių rūgščių, bet ir nuostabios gyvasties. Šie vynai dažnai turi žemės, odos, džiovintų žolelių tonų – tai ne defektai, o charakterio dalis.
Modernūs Priorato vynai (2000-2010) dažnai yra labai ekstraktyvūs, tamsūs, su ryškiu ąžuolu. Jiems reikia laiko atsiskleisti – kartais net 10-15 metų. Jei geriate jauną tokį vyną, būtinai dekantuokite bent valandą.
Naujausia banga (po 2015) dažnai yra elegantiškesnė, su didesniu dėmesiu šviežumui ir mineraliniam charakteriui. Šie vynai gali būti geriami jaunesni, bet taip pat turi puikų senėjimo potencialą.
Kai renkiesi Priorato vyną, pagalvok apie progą. Rustikalus senasis Priorat puikiai dera su troškintais patiekalais, keptu mėsa ant anglių. Modernusis, galingas stilius – su brandžiais sūriais, žvėriena. Naujos bangos elegantiški vynai gali būti geriami net su žuvimi ar daržovėmis.
Kai praeitis sutinka ateitį taurėje
Priorato vyno evoliucija per šimtmetį – tai ne tiesi linija nuo blogo prie gero. Tai spiralė, kur kiekviena karta kažką paima iš praeities, prideda savo viziją ir palieka kažką ateinančioms kartoms. Senasis Priorat nebuvo primityvus – jis buvo autentiškas. Modernusis Priorat nebuvo dirbtinis – jis buvo ambicingas. Dabartinis Priorat nėra kompromisas – jis yra sintezė.
Kai šiandien atidari Priorato butelį, tu geri ne tik vynuogių sultis. Tu geri licorella dirvožemio mineralus, Montsant kalnų vėją, kartų filokseros pamoką, modernizacijos drąsą ir naujos kartos išmintį. Kiekviena epocha paliko savo sluoksnį, ir visi jie kartu sudaro tai, kas Priorat daro unikalų.
Ar ateities Priorat bus dar kitoks? Neabejotinai. Klimatas keičiasi, technologijos tobulėja, skonio mados ateina ir išeina. Bet kol bus tos senos Garnachos šaknys, įsikibusios į akmeningą licorella dirvą, kol bus žmonių, kurie tiki šios žemės magiją, Priorat išliks gyvas, kvėpuojantis, besivystantis organizmas. Ir būtent tai daro jį tokį vertu meilės.