Tarp vynuogynų ir istorijos: šeimos šaknys Priorato žemėje
Saulės nutvieksti šlaitai, raudonžemis dirvožemis ir suskeldėjusios skalūno uolos – taip atrodo Priorato kraštovaizdis, kuriame mano šeima augina vynuoges jau penktą kartą. Kartais, stovėdamas tarp senųjų Garnacha krūmų, pagalvoju, kad šie vynmedžiai matė daugiau gyvenimo nei bet kuris iš mūsų.
Mano prosenelis Jordi pradėjo šį kelią 1896-aisiais, kai įsigijo pirmąjį sklypą netoli Gratallops kaimelio. Tuomet tai buvo tiesiog bandymas išgyventi – niekas nekalbėjo apie terroir ar mineralinį poskonį. Vynas buvo kasdienybės dalis, toks pat būtinas kaip duona ar alyvuogių aliejus.
Kai filokseros epidemija nusiaubė Europą, daugelis paliko šiuos kalnus. Bet ne Jordi. Jis atkakliai persodino vynmedžius, pasirinkdamas vietines Garnacha ir Cariñena veisles, kurios geriausiai prisitaikė prie negailestingos Priorato saulės ir skalūno dirvožemio, vietinių vadinamo „llicorella”. Šis dirvožemis – mūsų vyno paslaptis. Skalūnas suteikia mineralinį charakterį, o gilios šaknys, besiskverbiančios per uolų sluoksnius, sugeria visą šio krašto istoriją.
Rankų darbas: kodėl atsisakėme modernizacijos
„Ar jūs išprotėjote?” – taip reagavo kaimynai, kai nusprendėme neatsisakyti rankinio darbo vynuogynuose. Septintajame dešimtmetyje, kai Ispanija modernizavosi, daugelis investavo į mašinas ir chemikalus. Mes pasirinkome kitą kelią.
Mano tėvas Miquel, ketvirtosios kartos vyndaris, visada kartodavo: „Mašina negali pajausti vynuogės pulso”. Ir jis buvo teisus. Kai renki vynuoges rankomis, užmezgi ryšį su kiekvienu vynmedžiu. Pastebi, kurie krūmai kenčia nuo sausros, kurie džiaugiasi šilumos pertekliumi. Tokio supratimo nesuteiks joks traktorius.
Mūsų vynuogynai išsidėstę terasomis ant stačių šlaitų, kur mechanizacija praktiškai neįmanoma. Taigi, tai, kas pradžioje atrodė kaip trūkumas, tapo mūsų privalumu. Kai DOQ (Denominación de Origen Calificada) Priorat statusas 2000-aisiais pakėlė regiono prestižą, mūsų tradiciniai metodai staiga tapo vertinami.
„Mes nedirbame organiškai todėl, kad tai madinga,” – dažnai aiškinu lankytojams. „Mes tiesiog niekada nepradėjome dirbti kitaip.” Mūsų vynuogynuose nėra sintetinių trąšų ar pesticidų – ne dėl sertifikatų, bet dėl pagarbos žemei, kuri maitina mūsų šeimą jau penkias kartas.
Rūsio paslaptys: fermentacija ir brendinimas
Mūsų vyno rūsys – tai ne prabangus turistinis objektas su blizgančiomis nerūdijančio plieno talpyklomis. Tai darbinė erdvė, kvepianti ąžuolu, vynuogėmis ir istorija. Seniausios statinės mena dar mano senelio laikus – jose brendintas vynas gėrė dar Franco režimo pareigūnai, slapta atvykdavę į mūsų kaimą.
Fermentacijos procesas prasideda natūraliai – su laukinėmis mielėmis, kurios gyvena ant vynuogių odelių. Tai rizikinga – niekada tiksliai nežinai, kaip vyks fermentacija. Bet būtent šis neapibrėžtumas suteikia mūsų vynui charakterį, kurio neturi pramoniniai gėrimai.
„Kiekvienas derlius pasakoja skirtingą istoriją,” – mėgdavo sakyti mano senelis. 2012-ųjų vynas kalba apie sausrą ir kovą, 2018-ųjų – apie dosnų lietų ir švelnią vasarą. Mes nesiekiame standartizuoto skonio, kurį būtų galima atkartoti kiekvienais metais. Mūsų tikslas – leisti kiekvienam derliui išreikšti save.
Brendinimas vyksta senose ąžuolo statinėse, daugiausia prancūziškose. Nevengiame ir amerikietiško ąžuolo, kuris suteikia stipresnius vanilės ir kokoso tonus. Šis mišinys – dar viena šeimos tradicija, prasidėjusi po Pilietinio karo, kai importas tapo sudėtingas, ir tekdavo naudoti tai, ką pavykdavo gauti.
Kova už išlikimą: sunkūs laikai Priorato regione
Ne visada mūsų šeimos istorija buvo sėkmės pasakojimas. XX a. viduryje Prioratas išgyveno gilią krizę. Kainos krito, jaunimas bėgo į miestus, o tradicinė vyndarystė atrodė pasmerkta išnykti. Mano senelis pardavinėjo vyną statinėmis kooperatyvams už centus, vos išgyvendamas.
1970-aisiais mūsų regionas buvo beveik pamirštas. Ispanijos vartotojai rinkosi lengvesnius, modernesnius vynus iš kitų regionų. Priorato stiprūs, tanininiai raudonieji atrodė atgyvenę. Mano tėvai rimtai svarstė parduoti dalį vynuogynų, kad išlaikytų likusius.
Būtent tada, pačiu tamsiausiu momentu, įvyko persilaužimas. Grupė entuziastų, tarp jų Alvaro Palacios ir René Barbier, atrado Priorato potencialą. Jie pamatė tai, ką vietiniai žinojo visada – šios žemės gali duoti nepakartojamą vyną. Prasidėjo Priorato renesansas.
Mūsų šeima tapo šio atgimimo dalimi. Užuot pardavę žemę, investavome paskutines santaupas į kokybės gerinimą. Pradėjome buteliuoti vyną patys, užuot pardavę jį statinėmis. Sukūrėme etiketę, kurioje pavaizduotas mūsų seniausias vynuogynas „La Solana” – pietinėje kalvos pusėje, kur vynmedžiai gauna daugiausiai saulės.
Penktoji karta: tradicijų ir inovacijų balansas
Šiandien aš, kaip penktosios kartos vyndaris, susidūriau su nauju iššūkiu: kaip išsaugoti šeimos tradicijas, kartu žengiant į priekį. Baigęs enologijos studijas Taragonoje, parsivežiau namo ne tik diplomą, bet ir naujų idėjų.
Įdiegėme tikslesnę temperatūros kontrolę fermentacijos metu. Pradėjome eksperimentuoti su amfora – moliniais indais, kuriuose vynas fermentuoja ir bręsta panašiai, kaip tai darė romėnai prieš tūkstančius metų. Paradoksalu, bet grįžimas prie seniausių metodų tapo mūsų inovacija.
„Naujovės turi tarnauti tradicijai, o ne ją pakeisti,” – tai principas, kurio laikausi. Mes ir toliau renkame vynuoges rankomis, fermentuojame su natūraliomis mielėmis, brendiname senose statinėse. Bet dabar tiksliau kontroliuojame procesus, geriau suprantame, kas vyksta molekuliniu lygmeniu.
Klimato kaita tapo dar vienu iššūkiu. Prioratas visada buvo karštas regionas, bet pastaraisiais metais temperatūra kyla dar labiau. Vynuogės prisirpsta anksčiau, cukraus kiekis didėja, o rūgštingumas mažėja. Pradėjome eksperimentuoti su aukštesnėmis vietovėmis, sodindami vynmedžius ten, kur anksčiau būdavo per vėsu.
Vyno kalba: kaip skonis perduoda vietovės dvasią
Kai ragauju mūsų vyną, jaučiu ne tik vynuoges. Jaučiu skalūno mineralinį charakterį, Viduržemio jūros žoleles, kurios auga tarp eilių, net ir prakaito lašus, nukritusios ant žemės per karštą derliaus nuėmimą.
Mūsų flagmanas – „Cinco Generaciones” – tai daugiau nei gėrimas. Tai pasakojimas apie penkias kartas, kovojusias, mylėjusias ir tikėjusias šia žeme. Šis vynas – mišinys Garnacha (60%), Cariñena (30%) ir šiek tiek Cabernet Sauvignon (10%), kurį mano tėvas pradėjo sodinti 1980-aisiais.
Pirmame gurkšnyje pajunti intensyvius juodųjų uogų tonus – gervuogės, slyvos. Paskui ateina mineralinis poskonys – tai llicorella skalūnas kalba. Galiausiai pasirodo subtilūs rozmarino, lauro lapo ir juodųjų pipirų niuansai. Vynas stiprus (14,5% alkoholio), bet elegantiškas – kaip ir pats Prioratas.
Kiekvieną kartą, kai atidarau butelį svečiams, pasakoju ne tik apie skonį. Pasakoju apie prosenelio rankas, sodinusias pirmuosius vynmedžius. Apie močiutę, kuri per pilietinį karą slėpė geriausias statines už netikros sienos rūsyje. Apie tėvą, atsisakiusį parduoti žemę net sunkiausiais laikais.
Tarp praeities ir ateities: vyno kelias tęsiasi
Kartais, vaikščiodamas tarp senųjų vynmedžių, kurių amžius siekia 80-90 metų, svarstau, ar mano vaikai ir anūkai tęs šią tradiciją. Pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada. Vartojimo įpročiai transformuojasi, klimatas šyla, rinka globalizuojasi.
Bet tada prisimenu, ką išgyvenome anksčiau. Filokserą, pilietinį karą, diktatūrą, ekonomines krizes. Ir vis tiek išlikome, vis tiek auginome vynuoges, vis tiek darėme vyną.
Prioratas išmokė mane kantrybės. Vynmedis neduoda vaisių pirmus trejus metus. Geriausias derlius gaunamas iš vynmedžių, kuriems 30-40 metų. Mes sodiname ne sau, bet ateities kartoms. Ir tai suteikia prasmę.
Šiandien mūsų vynas keliauja toliau nei bet kada – nuo Niujorko iki Tokijo. Bet kiekviename butelyje išlieka dalelė mūsų šeimos istorijos, mūsų vynuogynų dvasios. Kai kitame pasaulio krašte kas nors atidaro „Cinco Generaciones” butelį, jie geria ne tik vyną – jie geria mūsų praeitį, dabartį ir ateitį, supiltą į taurę.
O aš tęsiu darbą vynuogynuose, žinodamas, kad esu tik laikinas šios žemės saugotojas. Mano pareiga – perduoti ją kitai kartai geresnę, stipresnę, turtingesnę. Kaip ir vynas statinėje, mes visi esame tik momentas ilgame brendimo procese, kurio pabaigos nematysime.