Kodėl visi kalba apie Priorato dirvožemį?
Kai pirmą kartą ragauji Priorato vyną, iškart supranti – čia kažkas kitaip. Tai ne tik intensyvus skonis ar aromatas, bet ir kažkokia neapsakoma gelmė, mineralinis charakteris, kuris tiesiog prilimpa prie gomurio ir lieka atmintyje. Daugelis vyno mėgėjų ir ekspertų tą unikalumą sieja su vienu pagrindiniu veiksniu – llicorella dirvožemiu. Šis skalūninis akmuo, kuris dominuoja Priorato regione, yra tarsi gamtos dovana, kurios niekas negali atkartoti jokioje kitoje pasaulio vietoje.
Prioratas nėra didelis regionas – tai nedidelė Katalonijos zona, įsikūrusi maždaug 100 kilometrų į pietvakarius nuo Barselonos. Tačiau šis mažas plotas sugeba pagaminti vienus brangiausių ir prestižiškiausių Ispanijos vynų. Ir nors čia dirba talentingi vyno gamintojai, naudojami seni vynuogių kelmai, taikomi modernūs gamybos metodai, visi pripažįsta – be llicorella dirvožemio visa tai būtų visiškai kitokia istorija.
Llicorella – akmuo, kuris maitina vynmedžius
Llicorella yra skalūno tipo uoliena, susidariusi prieš milijonus metų. Ji atrodo kaip tamsiai pilki ar juodai violetiniai sluoksniuoti akmenys, kurie saulės šviesoje kartais net blizga. Šis dirvožemis turi labai specifinę struktūrą – jis sluoksniuotas, trapus, lengvai skyla į plokšteles. Kai vaikštai po Priorato vynuogynus, po kojomis tiesiog traška šie akmenys, o kai paimi juos į rankas, jie kartais net trupa tarp pirštų.
Bet kodėl šis akmuo toks svarbus vynui? Visų pirma, llicorella puikiai reguliuoja vandens režimą. Diena ji sugeria saulės šilumą ir naktį ją atiduoda vynmedžiams, o tai ypač svarbu šiame regione, kur vasaros būna labai karštos ir sausos. Skalūninė struktūra leidžia šaknims prasiskverbti gilyn – kartais net 10-15 metrų – ieškant drėgmės ir mineralinių medžiagų.
Antra, llicorella yra labai neturtinga organinėmis medžiagomis. Skamba keistai, tiesa? Bet būtent dėl šio „skurdo” vynmedžiai turi kovoti už išgyvenimą. Jie negamina daug vynuogių, bet tos, kurias pagamina, būna neįtikėtinai koncentruotos, pilnos skonio ir charakterio. Tai klasikinis atvejis, kai stresas augalui yra naudingas – jis verčia vynmedį sutelkti visą energiją į kokybę, o ne į kiekybę.
Kaip dirvožemis keičia vyno skonį
Daugelis žmonių klausia – ar tikrai galima pajusti dirvožemio skonį vyne? Atsakymas yra sudėtingesnis nei taip ar ne. Tiesiogiai „akmens skonio” vyne, žinoma, nebus, bet dirvožemis daro milžinišką įtaką tam, kaip vynmedis auga, kaip vynuogės prinoksta ir kokias medžiagas jos kaupia.
Priorato vynuose, ypač tuose, kurie pagaminti iš Garnacha (Grenache) ir Cariñena (Carignan) vynuogių, dažnai jaučiamas tas vadinamasis mineralinis charakteris. Tai gali būti grafito, drėgno akmens, net šiferio atspalvis. Kai kurie aprašo tai kaip „sūrumą” ar „akmenų dulkių” pojūtį. Šis minerališkumas puikiai dera su tamsių vaisių – juodųjų serbentų, slyvų, figų – aromatais ir sudaro sudėtingą, daugiasluoksnį skonį.
Be to, llicorella dirvožemyje užaugusios vynuogės turi ypač storą odelę. Tai reiškia daugiau taninų, daugiau spalvos, daugiau struktūros. Priorato raudonieji vyrai būna tamsūs, beveik juodi, su intensyviu, giliu skoniu ir ilgu poskoniu. Jie gali senėti dešimtmečius, o kartais net gerėti butelyje 20-30 metų.
Klimatas ir reljefo įtaka
Nors llicorella yra pagrindinis žvaigždė, negalima ignoruoti kitų veiksnių, kurie kartu su šiuo dirvožemiu sukuria unikalią Priorato teruarą. Regionas yra apsuptas kalnų – iš šiaurės jį saugo Serra de Montsant kalnai, kurie veikia kaip barjeras nuo šaltų šiaurinių vėjų. Iš pietų pučia šilti Viduržemio jūros vėjai, atneša drėgmę, bet ne per daug.
Vynuogynai čia įsikūrę įvairiuose aukščiuose – nuo 100 iki 700 metrų virš jūros lygio. Šis aukščių skirtumas sukuria mikroklimato įvairovę. Žemiau esančiuose vynuogynuose vynuogės prinoksta anksčiau, būna sultingesnės, minkštesnių taninų. Aukščiau – prinoksta vėliau, išlaiko daugiau rūgštingumo, būna elegantiškesnės.
Daugelis geriausių Priorato vynuogynų yra įrengti terasose ant labai stačių šlaitų. Kai kurie šlaitai siekia 60 procentų nuolydį – tai reiškia, kad beveik visus darbus reikia atlikti rankomis. Traktoriai čia tiesiog negali važinėti. Tai brangina gamybą, bet kartu užtikrina, kad kiekvienas vynmedis gauna individualų dėmesį.
Senos vynuogių atmainos ir tradicijos
Prioratas turi ilgą vyno gamybos istoriją – čia vynuogynus auginę dar XII amžiuje vienuoliai kartūzai (iš čia ir pavadinimas Priorat – prioratas). Per šimtmečius čia susiformavo savita vynuogių auginimo kultūra, o svarbiausia – išliko daug labai senų vynuogių kelmų.
Garnacha yra karalienė šiame regione. Šie vynmedžiai gali būti 50, 80, net 100 metų senumo. Seni kelmai duoda labai mažai vynuogių – kartais tik 1-2 kilogramus nuo vieno krūmo, kai normaliai turėtų duoti 5-7. Bet tų vynuogių kokybė yra neprilygstama. Jos koncentruotos, pilnos ekstrakto, su sudėtingu aromatiniu profiliu.
Cariñena (kitur žinoma kaip Carignan ar Mazuelo) čia taip pat jaučiasi puikiai. Ši vynuogė llicorella dirvožemyje įgyja ypatingą charakterį – mažiau rūgštingumo, daugiau brandžių taninų, tamsių vaisių aromatų. Daugelis vyno gamintojų naudoja šias dvi atmainas kartu, kurdami kompleksiškus brendus.
Taip pat čia auga Cabernet Sauvignon, Syrah, Merlot ir kitos tarptautinės atmainos, bet jos dažniausiai naudojamos kaip papildymas, o ne pagrindinė žvaigždė. Baltųjų vynų gaminama nedaug, bet tie, kurie gaminami iš Garnacha Blanca, Macabeo ar Pedro Ximénez, būna labai įdomūs – mineraliniai, su gera struktūra ir senėjimo potencialu.
Ar galima atkartoti Priorato stilių kitur?
Tai klausimas, kuris kankina daugelį vyno gamintojų ir investuotojų. Jei llicorella yra toks svarbus, gal galima rasti panašų dirvožemį kitur ir ten gaminti panašius vynus? Teoriškai – taip, skalūniniai dirvožemiai egzistuoja ir kitose vietose. Pavyzdžiui, Vokietijos Mozelio regione, Prancūzijos Anžu, net Australijoje yra skalūnų.
Bet praktiškai niekas negali atkartoti Priorato. Kodėl? Nes teruaras – tai ne tik dirvožemis. Tai dirvožemio, klimato, reljefo, vynuogių atmainų, tradicijų ir žmonių darbo visuma. Priorato llicorella yra specifinės sudėties, ji formavosi konkrečiomis geologinėmis sąlygomis. Ji sąveikauja su konkrečiu klimatu, konkrečiomis vynuogių atmainomis, kurios čia auga šimtmečius ir prisitaikė prie šių sąlygų.
Kai kurie vyno gamintojai bando eksportuoti Priorato „receptą” – sodina Garnacha ir Cariñena kituose regionuose, ieško skalūninių dirvožemių. Kartais išeina geri vyrai, bet jie niekada nebūna tokie patys. Jiems trūksta tos specifinės Priorato tapatybės, to neapsakomo „kažko”, kas atsiranda tik čia.
Kaip rinktis ir ragauti Priorato vynus
Jei dar niekada neragavote Priorato vyno, tikrai verta pradėti. Bet reikia žinoti, kad tai nėra lengvi, kasdieniški vynai. Tai rimti, koncentruoti, dažnai gana alkoholingi (14-15,5 proc.) vynai, kurie reikalauja dėmesio ir tinkamo maisto.
Pradedantiesiems rekomenduočiau ieškoti vynų su DOQ Priorat ženklu ant etiketės (DOQ reiškia Denominació d’Origen Qualificada – aukščiausias Ispanijos vyno klasifikacijos lygis, kurį turi tik du regionai: Prioratas ir Rioja). Geri įžanginiai variantai būtų vyrai iš tokių gamintojų kaip Mas d’en Gil, Cims de Porrera, Vinyes Domènech. Jie nebūna pigūs – tikėkitės mokėti nuo 20-30 eurų už butelį, bet kokybė tikrai atitinka kainą.
Jei norite patirti tikrą Priorato galią, ieškokite vynų iš senų vynuogynų (etiketėje bus parašyta „vieilles vignes” arba „viñas viejas”). Tokie vyrai kaip Clos Mogador, Alvaro Palacios „L’Ermita”, Terroir Al Limit „Les Tosses” yra legendos, bet jų kainos gali siekti šimtus eurų.
Kaip ragauti? Priorato vynams reikia oro. Atidarius butelį, geriausia jį dekantuoti bent valandą prieš gėrimą. Jaunesni vynai (iki 5 metų) gali būti gana užsidarę, jiems reikia laiko atsiskleisti. Vyresni vynai (10+ metų) bus elegantiškesni, su sudėtingesniais aromatais – džiovintų vaisių, tabako, odos, prieskonių.
Temperatūra svarbi – ne per šalta (17-18°C yra idealu). Per šaltai patiektas vynas neatskleis visų aromatų. Taurė taip pat svarbi – didelė, su plačiu dugnu, kad vynas galėtų „kvėpuoti”.
Su kuo derinti ir kaip mėgautis
Priorato vynai nėra vynai kokteilių vakarėliams ar lengvam užkandžiui. Jiems reikia rimto maisto, kuris atlaikytų jų intensyvumą ir struktūrą. Klasikinis derinys – kepti raudonieji mėsos patiekalai: jautienos kepsnys, ėriena, laukinė antiena. Ilgai troškinta mėsa su prieskoniais taip pat puikiai dera.
Katalonijos virtuvė siūlo daug puikių variantų: calçots (keptų svogūnų rūšis) su romesco padažu, escudella (mėsos ir daržovių troškinys), conill amb xocolata (triušiena su šokoladu). Taip pat puikiai tinka brandinti sūriai – Manchego, Idiazabal, Mahón.
Jei esate vegetaras, nebijokite – Priorato vynai gali puikiai derėti su grybų patiekalais, ypač su baravykais ar triufeliais. Taip pat su keptu baklažanu, grilintomis daržovėmis, net su tamsiu šokoladu (jei vynas turi saldžių vaisių tonų).
Svarbu nepervertinti vyno. Priorato vynai yra tokie intensyvūs, kad vieno butelio tikrai užteks keturiems žmonėms prie vakarienės. Tai ne vynas, kurį gertumėte stikline po stiklinės – tai vynas, kurį ragausite, mėgausitės kiekvienu gurkšniu, diskutuosite apie jo skonius ir aromatus.
Kodėl Prioratas išlieka nepakartojamas
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – kas daro Prioratą tokį unikalų? Atsakymas slypi ne vien llicorella dirvožemyje, nors jis tikrai yra pagrindas. Unikalumas glūdi visų elementų derinyjе: šimtmečius formavęsi geologinė struktūra, kalnuotas reljefas su terasomis, Viduržemio jūros ir kalnų klimato balansas, senos vynuogių atmainos, kurios čia gyvuoja šimtmečius, ir žmonės – vyno gamintojai, kurie perduoda tradicijas iš kartos į kartą, bet kartu nebijo eksperimentuoti ir ieškoti naujų kelių.
Šiandien Prioratas yra vienas brangiausių ir prestižiškiausių Ispanijos vyno regionų, bet jis nepamiršo savo šaknų. Čia vis dar dirba nedidelės šeimos įmonės, kurios prižiūri kelis hektarus senų vynuogynų. Čia vis dar daug rankų darbo, nes mašinos tiesiog negali pasiekti stačių terasų. Čia vis dar gerbiama gamta ir jos dovanos.
Kai kitą kartą ragausite Priorato vyną, pagalvokite apie tą kelią, kurį nuėjo vynuogės – kaip jų šaknys skverbėsi per llicorella sluoksnius, ieškodamos vandens ir mineralų, kaip jos brendо karštos saulės spinduliuose, kaip jas ranka skynė nuo senų kelmų. Pagalvokite apie milijonus metų, per kuriuos formavosi tas unikalus dirvožemis. Ir suprasite, kodėl šio vyno neįmanoma nukopijuoti – nes jis yra ne tik gėrimas, bet ir vietos, laiko ir tradicijos išraiška, kurią galima patirti tik čia, šiame nedideliame Katalonijos kampelyje.