Kai vynas buvo liejamas į molio dubenėlius
Prioratas – tai ne tik stačios terasos, užaugusios ant skalūnų, ir ne vien Grenache vynuogės, kurios čia jaučiasi kaip namie. Šis Katalonijos regionas slepia paslaptis, kurios siekia daug gilesnius laikus nei pirmieji vienuoliai, įkūrę čia vynuogynus XII amžiuje. Archeologai pastaruosius dešimtmečius vis intensyviau kasa šiuos kalnus ir randa tai, kas verčia permąstyti visą vyno kultūros istoriją Iberijos pusiasalyje. Molio šukės, amforos, fermentacijos indai – visa tai liudija, kad vynas čia buvo gaminamas dar prieš romėnų atėjimą, o kai kurie radiniai siekia net akmens amžių.
Žinoma, kai kalbame apie „akmens amžiaus vyno indus”, reikia būti atsargiems su terminologija. Tikrasis akmens amžius baigėsi maždaug prieš 5000 metų, o vyno gamyba Viduržemio jūros regione prasidėjo kiek vėliau – neolito pabaigoje ir vario amžiaus pradžioje. Tačiau radiniai Priorato kalnuose rodo, kad žmonės čia gyveno ir gamino fermentuotus gėrimus daug anksčiau, nei manėme.
Kas buvo prieš romėnus ir iberus
Kai archeologai kalba apie seniausius vyno pėdsakus Priorato regione, jie dažniausiai mini iberų civilizaciją – tą pačią, kuri čia klestėjo maždaug nuo VIII amžiaus prieš Kristų iki romėnų užkariavimo. Iberai paliko daug keramikos fragmentų, kuriuose aptinkamos vyno rūgšties pėdsakų. Bet štai įdomybė: kai kurie radiniai yra daug senesni.
Netoli Gratallops kaimo, kuris šiandien yra vienas iš prestižiškiausių Priorato vyno centrų, buvo rasta stovyklavietė, datuojama vėlyvuoju neolitu. Ten aptikti molio indai su specifiniais organinių medžiagų likučiais. Cheminė analizė parodė, kad šiuose induose buvo laikomi fermentuoti gėrimai – greičiausiai ne tiksliai toks vynas, kokį žinome šiandien, bet kažkas panašaus. Galbūt tai buvo mišinys iš laukinių vynuogių, medaus ir žolelių. Bet principas tas pats: žmonės jau tada suprato fermentacijos magiją.
Ką tai reiškia praktiškai? Kad vyno kultūra šiame regione turi daug gilesnes šaknis, nei galėtume įsivaizduoti. Kai šiandien atidarome butelį Priorato vyno, mes iš tikrųjų tęsiame tradiciją, kuri čia gyvuoja tūkstantmečius. Tai suteikia visiškai kitokį kontekstą tam, ką vadiname „terroir” – ne tik dirvožemis ir klimatas, bet ir žmonių santykis su šia žeme per amžius.
Molio indų paslaptys ir jų formos
Archeologiniai vyno indai – tai ne tik sausas mokslinis faktas. Kiekvienas radinys pasakoja istoriją apie tai, kaip žmonės gyveno, ką vertino, kaip švęsdavo. Priorato kalnuose rasti indai yra įvairių formų ir dydžių, o tai leidžia suprasti, kaip vyno gamyba čia keitėsi per amžius.
Ankstyviausi indai – tai paprasti molio dubenėliai ir puodai, dažnai be jokių puošybų. Jų talpa – nuo vieno iki penkių litrų. Tai rodo, kad vynas (ar fermentuotas gėrimas) buvo gaminamas nedideliais kiekiais, greičiausiai šeimos poreikiams. Molio sudėtis dažnai atitinka vietinę žemę – tai reiškia, kad indai buvo gaminami vietoje, iš tos pačios raudonos žemės, kurioje augo vynuogės.
Vėliau, bronzos amžiuje, indai tampa didesni ir sudėtingesni. Atsiranda amforos – tie klasikiniai dviejų rankenų indai, kuriuos vėliau romėnai padarys standartiniais vyno transportavimo ir saugojimo indais. Bet Priorato amforos turi savitų bruožų – jos trumpesnės ir storesnės nei vėlesnės romėniškos versijos. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad jos buvo skirtos ne tolimam transportavimui, o vietiniam naudojimui šiuose kalnuose. Trumpesnė amfora stabilesnė ant nelygaus paviršiaus – o kas gali būti nelygiau už Priorato terasas?
Fermentacijos technologijos be nerūdijančio plieno
Šiuolaikiniai vyno gamintojai diskutuoja apie tai, ar naudoti nerūdijančio plieno talpas, ar ąžuolines bačkas, o gal grįžti prie betoninių ar net molinių indų. Bet žmonės, gyvenę Priorato kalnuose prieš kelis tūkstančius metų, tokių pasirinkimų neturėjo. Jie turėjo molį, akmenį ir medį. Ir, kaip pasirodo, puikiai susitvarkė.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad moliniai indai vyno fermentacijai turėjo keletą privalumų. Pirma, molis yra poringas – jis leidžia orui cirkuliuoti, bet ne per daug. Tai svarbu fermentacijai, ypač pradiniame etape. Antra, molis padeda stabilizuoti temperatūrą – o Priorato vasaros gali būti tikrai karštos. Molio sienos veikia kaip natūralus izoliatorius, apsaugantis fermentuojantį vynuogių sultis nuo staigių temperatūros svyravimų.
Bet čia yra ir iššūkių. Molis sugeria skysčius, todėl indai turėjo būti tinkamai paruošti. Archeologai randa pėdsakų, rodančių, kad indai buvo dengiami įvairiomis medžiagomis – dervomis, vašku, net gyvūnų taukais. Tai ne tik apsaugodavo nuo nutekėjimo, bet ir turėjo įtakos vyno skoniui. Įsivaizduokite – vynas, fermentuotas inde, padengtas pušies derva. Tai primena šiuolaikinę graikišką retsiną, tik daug senesnis variantas.
Skalūnų šukės kaip laiko kapsulės
Vienas įdomiausių Priorato archeologinių radinių aspektų – tai ne tik moliniai indai, bet ir tai, kas juose rasta. Dėl regiono specifinio dirvožemio – tų garsių „licorella” skalūnų – kai kurie organiniai likučiai išliko neįtikėtinai gerai. Skalūnai turi unikalių drenažo savybių, o tai reiškia, kad drėgmė nesikaupia, bet ir visiškai neišgaruoja. Tai sukuria idealias sąlygas archeologiniams radiniams išlikti.
Vienoje vietoje netoli Porrera buvo rasta amfora, kurios dugne vis dar buvo vynuogių sėklų ir odelių likučių. Radioanglinė analizė parodė, kad šie likučiai yra maždaug 2800 metų senumo. Tai reiškia, kad šis vynas buvo gaminamas maždaug tuo metu, kai Homeras rašė Odisėją. Bet štai kas įdomu – šių vynuogių genetinė analizė parodė, kad jos yra giminės šiuolaikinėms Grenache ir Carignan vynuogėms, kurios šiandien dominuoja Priorato vynuogynuose.
Tai verčia permąstyti visą vynuogių veislių istoriją regione. Galbūt šios vynuogės čia auga ne tik todėl, kad jas atgabeno romėnai ar vėliau vienuoliai, bet ir todėl, kad jos čia augo visada – arba bent jau labai, labai ilgai. Tai suteikia visiškai naują prasmę terminui „autochtoninė veislė”.
Ritualai, šventės ir kasdienybė
Ne visi rasti indai buvo skirti kasdieniam naudojimui. Kai kurie jų – ypač tie, puošti ornamentais ar neįprastų formų – greičiausiai turėjo ritualinę paskirtį. Vynas nuo seniausių laikų buvo ne tik gėrimas, bet ir sakralus skystis, naudojamas religinėse ceremonijose.
Vienoje kapavietėje netoli Bellmunt del Priorat buvo rasta keletas nedidelių molinių taurių, pastatytų šalia mirusiojo. Cheminė analizė parodė vyno likučius. Tai rodo, kad vynas buvo svarbi laidojimo ritualo dalis – galbūt tikėta, kad mirusiajam reikės gėrimo kelionėje į anapus. Arba tai buvo būdas pagerbti mirusįjį, pasidalinti su juo tuo, kas buvo vertinga gyvenime.
Bet dauguma rastų indų vis dėlto buvo skirti kasdieniam naudojimui. Paprasti puodai, dubenėliai, taurės – visa tai rodo, kad vynas buvo įprasta gyvenimo dalis. Ne prabanga, ne išskirtinumas, bet kasdienybė. Tai primena šiuolaikinę Katalonijos kultūrą, kur vynas prie stalo yra toks pat natūralus kaip duona ar alyvuogių aliejus.
Kas keičiasi ir kas lieka
Žvelgiant į šiuos archeologinius radinius, kyla klausimas: kiek iš tikrųjų pasikeitė per tūkstantmečius? Technologijos – taip, žinoma. Šiandien turime temperatūros kontrolę, selektyvias mielių kultūras, nerūdijantį plieną. Bet pagrindinis principas – vynuogės, fermentacija, laikas – lieka tas pats.
Įdomu, kad kai kurie šiuolaikiniai Priorato vyno gamintojai sąmoningai grįžta prie senųjų metodų. Vis daugiau jų eksperimentuoja su molinėmis amforomis, panašiomis į tas, kurias naudojo jų protėviai prieš tūkstančius metų. Jie teigia, kad molis suteikia vynui ypatingą tekstūrą ir mineralinį charakterį – būtent tą, kuris daro Priorato vyną unikalų.
Ar tai tik mada, ar tikras atradimas? Greičiausiai ir viena, ir kita. Bet svarbiausia, kad tai rodo tęstinumą – ryšį tarp praeities ir dabarties. Kai geriate Priorato vyną iš molinėje amforoje fermentuoto, jūs iš tikrųjų ragaujate kažką, kas jungia jus su žmonėmis, gyvenusiais šiuose kalnuose prieš tūkstančius metų.
Ką šie radiniai sako apie šiandieninį Prioratą
Archeologiniai radiniai – tai ne tik praeities liudijimas. Jie padeda suprasti, kodėl Prioratas šiandien yra toks, koks yra. Šis regionas ne atsitiktinai tapo vienu prestižiškiausių Ispanijos vyno regionų. Čia yra kažkas daugiau nei tik geras klimatas ir tinkamas dirvožemis.
Čia yra ilgaamžė vyno kultūra, įaugusi į žemę, į akmenis, į žmonių atmintį. Net jei ši atmintis nebuvo perduodama tiesiogiai – per knygas ar pasakojimus – ji išliko žemėje, archeologiniuose sluoksniuose, molio šukėse. Ir kai šiuolaikiniai vyno gamintojai dirba šiuose kalnuose, jie netiesiogiai tęsia tradiciją, kuri prasidėjo dar prieš istoriją.
Tai suteikia Priorato vynui papildomą dimensiją. Kai atidarote butelį, jūs ne tik ragaujate konkretaus derliaus, konkretaus gamintojo darbą. Jūs ragaujate vietą, kurios santykis su vynu siekia gilias, gilias šaknis. Tai jaučiama – tame mineraliniame charakteryje, toje intensyvioje koncentracijoje, tame jausme, kad šis vynas negali būti iš niekur kitur.
Archeologiniai radiniai taip pat primena, kad vyno gamyba – tai ne tik verslas ar menas. Tai kultūros forma, žmonių būdas bendrauti su žeme ir vieniems su kitais. Tie moliniai indai, rasti Priorato kalnuose, liudija apie bendruomenes, kurios rinkdavosi kartu, švęsdavo kartu, dalindavosi tuo, ką davė žemė. Šis socialinis aspektas išlieka svarbus ir šiandien – Priorato vynas vis dar yra apie bendruomenę, apie dalijimąsi, apie šventes.
Taigi kai kitą kartą ragausite Priorato vyną – nesvarbu, ar tai bus jaunas, vaisiškas Garnacha, ar brandus, kompleksiškas Priorat DOQ – prisiminkite, kad laikote rankose kažką daugiau nei tik gėrimą. Laikote rankose istoriją, kuri prasidėjo tada, kai žmonės dar tik mokėsi formuoti molį į indus ir stebėdavosi fermentacijos stebuklu. Ir ta istorija tęsiasi toliau, kiekviename naujame derliuje, kiekviename naujame butelyje, kiekviename gurkšnyje.