Kai požemiai prabyla: netikėtas atradimas po vienuolyno grindimis
Ar kada nors pagalvojote, kad po jūsų kojomis gali slypėti šimtmečių senumo paslaptys? Aš irgi ne, kol neišgirdau šios istorijos. Praėjusį rudenį, kai Ispanijos Priorato regione restauratoriai pradėjo tvarkyti apleistą 12-ojo amžiaus vienuolyną, niekas nesitikėjo, kad paprastas grindų remonto darbas virs archeologiniu atradimu, kuris privers persirašyti Europos vynininkystės istoriją.
Viskas prasidėjo nuo įtrūkusios plytelės vienuolyno kriptos kampe. Darbininkas, bandydamas ją išimti, pastebėjo, kad po ja – ne įprastas pagrindas, o kažkokia tuštuma. Kai buvo išimta daugiau plytelių, atsivėrė siauri akmeniniai laiptai, vedantys į požemį, apie kurį nebuvo jokių užuominų istoriniuose dokumentuose. Niekas, net vietiniai istorikai, nežinojo apie jo egzistavimą.
Aš turėjau progą ten apsilankyti praėjus vos kelioms savaitėms po atradimo, ir tai, ką pamačiau, atėmė žadą. Tai nebuvo paprastas rūsys – tai buvo tobulai išsilaikęs viduramžių vyno rūsys su šimtais amforų, statinių ir, kas neįtikėtiniausia, keliais dešimtimis vis dar užantspauduotų butelių, kurių seniausi, kaip vėliau nustatė ekspertai, buvo iš 1547 metų!
Vynas, kuris išgyveno inkviziciją
Kodėl šis vyno rūsys buvo paslėptas ir užmirštas? Atsakymas slypi tamsiame Ispanijos istorijos laikotarpyje. Archyviniai tyrimai atskleidė, kad 16-ojo amžiaus viduryje, kai inkvizicija Ispanijoje pasiekė savo piką, šio vienuolyno vienuoliai buvo įtariami erezija – jie praktikavo senovines vyno gamybos tradicijas, kurios buvo laikomos pagoniškais ritualais.
Vienuolyno vyresnysis, brolis Antonijus, numatydamas galimą kratą, įsakė paslėpti vertingiausią vyno kolekciją po kripta ir užmūryti įėjimą. Jis tikėjosi, kad praėjus inkvizicijos grėsmei, rūsys bus atidarytas, tačiau istorija susiklostė kitaip – vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai išsklaidyti, o paslaptis išliko užmūryta beveik 500 metų.
„Šis vynas išgyveno inkviziciją, Napoleono karus, du pasaulinius karus ir Franko diktatūrą”, – juokavo vietinis istorikas Migelis, vedžiodamas mane tarp dulkėtų lentynų. „Jis matė daugiau istorijos nei bet kuris iš mūsų.”
Kai mokslininkai neteko žado: nežinoma vynuogių veislė
Labiausiai intriguojanti šio atradimo dalis – tai, ką mokslininkai rado išanalizavę kelis atidarytus butelius. DNR tyrimai parodė, kad dalis vyno buvo pagaminta iš vynuogių veislės, kuri šiandien nebeegzistuoja. Ši veislė, kurią mokslininkai laikinai pavadino „Priorato juodąja”, pasižymėjo unikaliu tanino ir cukraus santykiu, leidusiu vynui išlaikyti savo savybes neįtikėtinai ilgą laiką.
„Tai tarsi atrasti dinozauro DNR”, – pasakojo man enologijos profesorė Marija Gonzalez. „Mes žinojome, kad viduramžiais Europoje augo daugybė vynuogių veislių, kurios vėliau išnyko dėl ligų ir klimato pokyčių, bet turėti išlikusį vyną iš tokios veislės – tai neįkainojama galimybė suprasti, kaip evoliucionavo mūsų vynuogynai.”
Dar įdomiau tai, kad mokslininkai rado užrašus, detaliai aprašančius šios vynuogių veislės auginimo ir vyno gamybos procesą. Jie buvo paslėpti specialioje nišoje rūsio sienoje, užantspauduoti vašku, kad drėgmė nepažeistų pergamento. Šie užrašai – tikras lobis vynininkystės istorikams, atskleidžiantis metodus, kurie buvo prarasti amžiams.
Slaptas ingredientas: kodėl šis vynas išliko geriamas?
Kaip 500 metų senumo vynas gali išlikti ne tik nesugižęs, bet ir, pasak ekspertų, vis dar tinkamas gerti? Atsakymas slypėjo tiek vienuolių užrašuose, tiek laboratoriniuose tyrimuose.
Pasirodo, vienuoliai naudojo unikalų konservavimo metodą – į vyną jie įmaišydavo nedidelį kiekį sakų iš vietinių pušų, kurios augo vienuolyno apylinkėse. Šios sakos turi natūralių antioksidantų, kurie padėjo išsaugoti vyno savybes. Be to, rūsio temperatūra visus šiuos metus išliko beveik ideali – 12-14 laipsnių Celsijaus, o drėgmės lygis svyravo tarp 70-75%.
„Tai nebuvo atsitiktinumas”, – aiškino man archeologas Karlas, kuris vadovavo rūsio tyrimams. „Vienuoliai suprojektavo šį rūsį taip, kad jis išnaudotų natūralias požemines sroves ir aplinkos ypatumus. Jie žinojo, ką daro – tai buvo mokslas, tik mes jį praradome keliems šimtmečiams.”
Įdomu tai, kad vienuolių užrašuose minima, jog geriausias vynas buvo laikomas giliausioje rūsio dalyje, toliausioje nuo įėjimo. Ir iš tiesų, būtent ten buvo rasti geriausiame stovyje išlikę buteliai.
Degustacija per amžius: kaip skamba 500 metų tyla
Turbūt klausiate, ar kas nors išdrįso paragauti šio istorinio vyno? Taip, bet tik labai ribotai ir moksliniams tikslams. Buvau pakankamai laimingas stebėti šį istorinį momentą, kai penki pasaulinio lygio someljė ir enologai susirinko specialiai įrengtoje laboratorijoje, kad paragautų lašelį 1547 metų derliaus.
„Pirmiausia užuodi dulkes ir istoriją”, – juokavo Žanas-Pjeras, prancūzų someljė su trim Michelin žvaigždutėm. Bet jo veidas pasikeitė, kai jis pirmą kartą pauostė vyną. „Neįtikėtina… čia yra džiovintų slyvų, odos, tabako… bet taip pat kažkas, ko negaliu apibūdinti – kažkoks mineralinis tonas, kurio niekada nesu užuodęs jokiame vyne.”
Kai jie pagaliau paragavo, kambaryje stojo tyla. Vėliau jie bandė apibūdinti patirtį žodžiais, bet visi sutiko, kad tai buvo kažkas, ko negalima palyginti su jokiu šiuolaikiniu vynu. „Tai ne tik vyno, bet ir laiko skonis”, – sakė italų ekspertas Marko. „Jausti, kaip skonis keičiasi burnoje – iš pradžių aštrus, beveik metalinis, paskui atsiskleidžia sluoksniais, kurių net negaliu pavadinti.”
Paslaptys, kurios dar laukia atradimo
Nors nuo atradimo praėjo jau beveik metai, archeologai ir istorikai dar tik pradeda suprasti visą rūsio reikšmę. Kiekviena nauja detalė atskleidžia dar daugiau paslapčių. Pavyzdžiui, neseniai buvo atrastas slaptas kambarys už vienos iš rūsio sienų, kuriame rasta kolekcija vyno gamybos įrankių, kurių paskirtis šiuolaikiniams mokslininkams vis dar neaiški.
„Mes žinome, kad tai kažkaip susiję su vyno brandinimu, bet tikslus procesas mums dar nesuprantamas”, – pasakojo archeologė Laura, rodydama man keistą metalinį įrankį, primenantį kažką tarp šiuolaikinio termometro ir alchemiko lazdelės.
Dar viena paslaptis – kodėl kai kurie buteliai buvo užantspauduoti ne tik kamščiais, bet ir vaško bei metalo kombinacija, sudarančia hermetišką uždarymą. Ar vienuoliai eksperimentavo su skirtingais konservavimo metodais? Ar tai buvo skirta ypatingiems vynams, kurie buvo laikomi ypatingoms progoms?
Ką šis atradimas reiškia šiuolaikiniam vynui?
Priorato atradimas jau pradėjo keisti šiuolaikinę vyno pramonę. Keli garsūs vyndariai pradėjo eksperimentuoti su vienuolių užrašuose aprašytais metodais, bandydami atkurti kai kuriuos senovinius procesus.
„Mes visada manėme, kad šiuolaikinės technologijos yra pranašesnės už senovines”, – pasakojo man Priorato vyndarys Ramonas. „Bet šis atradimas parodė, kad kai kurie dalykai buvo prarasti laiko tėkmėje. Pavyzdžiui, natūralių sakų naudojimas vietoj sulfitų – tai revoliucinė idėja, kuri gali padėti mums gaminti natūralesnius, ilgaamžiškesnius vynus.”
Keli botanikai jau bando atkurti išnykusią „Priorato juodąją” vynuogių veislę, naudodami DNR analizę ir kryžminimą su artimiausiais šiuolaikiniais giminaičiais. Jei jiems pasiseks, po 5-10 metų galėsime paragauti vyno, kurio skonis buvo prarasta pusę tūkstantmečio.
Tarp dulkių ir vyno – laiko tiltai
Kai paskutinį kartą lankiausi rūsyje prieš išvykdamas, ilgai stovėjau tyloje, stebėdamas, kaip archeologai ir restauratoriai dirba su kiekvienu radiniu taip atsargiai, lyg liestų trapų drugelį. Mane apėmė keistas jausmas – tarsi stovėčiau ant tilto tarp epochų, kur praeitis ir dabartis susilieja į vieną.
Šis vyno rūsys – ne tik archeologinis radinys ar istorinė įdomybė. Tai priminimas, kad kartais didžiausios paslaptys slypi tiesiai po mūsų kojomis, o praeitis niekada nėra visiškai praėjusi – ji tik laukia, kol ją atrasime iš naujo.
Ir kai kitą kartą gurkšnosite taurę vyno, pagalvokite – galbūt kažkur giliai po žeme, kokiame nors dar neatrastame rūsyje, jūsų laukia vynas, kuris brandino savo paslaptis šimtmečius, kantriai laukdamas momento, kai vėl galės papasakoti savo istoriją.
O jei kada nors atsidursite Priorato regione, užsukite į vienuolyną – dabar ten įrengtas muziejus, kur galite pamatyti dalį šių radinių. Ir kas žino – galbūt jums pasiseks užuosti tą nepakartojamą senojo vyno aromatą, kuriame susipina istorija, paslaptys ir laiko dulkės.